Lietuvos–Voluinės sutartis

Lietuvõs–Volùinės sutarts, 1219 taikos sutartis. Sudaryta Voluinės Vladimire tarp Lietuvos, Deltuvos, Žemaitijos bei kitų lietuviškų žemių kunigaikščių pasiuntinių ir Haličo-Voluinės kunigaikštystės didžiojo kunigaikščio Romano Mstislavičiaus našlės Romanovos bei jos sūnų Danieliaus Haličiečio ir Vasilkos. Trumpai aprašyta Ipatijaus metraštyje. Pasak šio metraščio, sutartį sudarė 21 lietuvių kunigaikščio pasiuntiniai: 5 vyriausiųjų kunigaikščių – Živinbudo, Daujoto, jo brolio Viligailos, Dausprungo ir jo brolio Mindaugo; kitų kunigaikščių, tarp jų – žemaičių (Erdvilo, Vykinto), Deltuvos, t. p. Bulaičių ir Ruškaičių. Galiojo maždaug iki 1238.

Manoma, kad pagal šią sutartį lietuviai įsipareigojo padėti Haličo‑Voluinės kunigaikštystei gintis nuo Lenkijos ir Černigovo kunigaikščių (jie pretendavo į Haličo‑Voluinės sostą), Haličo‑Voluinės kunigaikščiai – neprieštarauti Lietuvos politinės įtakos stiprėjimui Juodojoje Rusioje, priklausančioje Haličo‑Voluinės kunigaikštystei.

Lietuvos–Voluinės sutartis – pirmas patikimas istorinis faktas, kad 13 a. pradžioje jau gyvavo Lietuvių žemių konfederacija, pirmasis žinomas besikuriančios Lietuvos valstybės diplomatinis aktas ir svarbus istorinis šaltinis. Remdamasis sutartimi ir kitais istorijos šaltiniais istorikas E. Gudavičius apytikriai nustatė minimų kunigaikščių ir jų grupių valdas, jų santykius. Sutartis atspindi didėjančią Lietuvių žemių konfederacijos įtaką Vidurio rytų Europos šiaurinėje dalyje, akivaizdžiai rodo, kad 13 a. pirmaisiais dešimtmečiais konfederacija sugebėjo ne tik gintis, rengti žygius į gretimas šalis, bet ir plėtoti diplomatinę veiklą.

1777

1412