Lietuvõs žẽmės kis. Lietuvoje žemės ūkis yra vienas seniausių verslų.
Lietuvos žemės ūkis iki 1795
Jau vidurinio neolito laikotarpiu (apie 4300–2700 pr. Kr.) baltų protėviai augino galvijus, kiaules, avis, ožkas, kiek vėliau – arklius, sėjo kanapes, soras, kviečiukus, šerytes, šiek tiek vėliau – miežius ir ankštinius augalus. Atsirado kaplinė žemdirbystė, darbo įrankiai iš pradžių buvo raginiai, vėliau ir akmeniniai kapliai. Bronzos (16–6 a. pr. Kr.) ir ankstyvajame geležies (5–1 a. pr. Kr.) amžiuje gyvulininkystė ir lydiminė žemdirbystė jau buvo svarbiausi gyventojų verslai. Senojo geležies amžiaus (1–4 a. po Kr.) viduryje ir antroje pusėje paplitus geležiniams darbo įrankiams ir padargams, ilgainiui pradėjus sėti daugiau rugių, avižų ir kitų varpinių, t. p. ankštinių javų, pluoštinių augalų bei naudoti gyvulius žemei dirbti, svarbiausia veikla tapo miškinė ir dirvoninė žemdirbystė. Pirmenybė buvo teikiama javams ir linams. Žemei dirbti užteko mažiau žmonių, todėl ūkininkauti galėjo ir pavienė šeima. Gimininė bendruomenė ėmė irti. Ilgainiui gyvuliai ir dirbamoji žemė tapo pavienės šeimos nuosavybe. Paspartėjus ūkio plėtrai ir padidėjus darbo našumui žmonės pradėjo gaminti daugiau žemės ūkio produktų, negu reikėjo pramisti. Vyko žemdirbių turtinė diferenciacija. 9–11 a. daugiausia auginta galvijų, arklių, mažiau – kiaulių. Atsirado pūdyminė žemdirbystė. 14–15 a. pagrindinė žmonių veikla buvo žemdirbystė, mažesnės svarbos – gyvulininkystė, medžioklė, žvejyba, bitininkystė.
Prekinė žemės ūkio produkcijos gamyba pradėta plėtoti tik nuo 16 a. antros pusės, kai buvo įvykdyta Valakų reforma, pritaikyta trilaukė (taisyklingo trilaukio) žemdirbystės sistema. Padidėjo žemės ūkio produktyvumas. Išsiplėtus Vakarų Europos miestams Lietuvos ūkininkams atsivėrė rinka grūdų ir kitam produkcijos pertekliui realizuoti. 17 a. antroje pusėje ūkis pradėjo smukti. Buvo juntama visos Europos ekonominė depresija. Lietuvoje jos padariniai buvo sunkesni, nes valstiečių padėtis buvo prasta. Be to, kraštą itin nuniokojo 17 a. vidurio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karai su Švedija ir labiausiai su Rusija, dėl jų, bado ir maro žuvo beveik pusė gyventojų. Atkuriamas ūkis dar kartą labai nukentėjo per Šiaurės karą (1700–21) ir 1709–11 metų marą. Žemės ūkio krizė truko dešimtmečius, ūkis pradėjo atsigauti ir pasiekė 17 a. pirmos pusės lygį tik 18 a. antroje pusėje. Suintensyvėjo žemės ūkio produktų gamyba. Ją skatino imli Vakarų Europos rinka. Vakarų Europos šalyse, pirmiausia Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Švedijoje ir Olandijoje, nuo 18 a. antros pusės padidėjo žemės ūkio produktų, ypač linų ir javų, poreikis. Tokią paklausą atitiko ir to laikotarpio Lietuvos eksporto struktūra: apie 3/4 eksporto vertės sudarė javai ir linai. Dvarininkai, siekdami didesnių pajamų, atkūrė nuo 16 a. plėtojamą palivarkinį ūkį, didino lažą ir pinigines prievoles. Vėl ėmė didėti atodirbinė ir labiausiai piniginė renta. Baudžiauninkai nepajėgė įsigyti gerų gyvulių, padargų, neįstengė atlikti prievolių išsiplėtusiuose dvarų arimuose. Žemė vis labiau buvo alinama. Daugiau galimybių įsitraukti į prekinius piniginius santykius turėjo tik patys turtingiausi valstiečių, pirmiausia valstybinių, vadinamųjų karališkųjų, ūkiai. Didėjantį turtinį baudžiavinių ūkių skaidymąsi vis labiau lėmė diferencijuotos feodalinės rentos normos, kurios vertė valstiečius ieškoti optimalių ūkininkavimo galimybių.
Lietuvos žemės ūkis 1795–1918
1795 Rusijos imperija aneksavo likusias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes (išskyrus Užnemunę). Rusijai valdant Lietuvą naujieji poslinkiai dvarų ir valstiečių ūkiuose iki 1861 iš esmės buvo kiekybiniai. Jų tikslas – didinti Lietuvos dvarų pajamingumą, keliant rentos normą stiprinti baudžiauninkų priespaudą. Valstiečių ūkis buvo dar labai silpnai orientuotas į rinkos poreikius, jo ekonomines galimybes lėmė feodalinės rentos norma. Iki 18 a. pabaigos daugelyje Vidurio ir Rytų Europos šalių baudžiava buvo objektyvus veiksnys, lėmęs šalių ūkio raidą. 19 a. pradžioje daugelio šalių vyriausybių nutarimais reglamentuojama arba naikinama baudžiava reiškė, kad vietoj senųjų feodalinių santykių ima plėtotis ir stiprėti rinkos santykiai, pirmiausia miestų pramonėje, vėliau ir kaime. Rinkos santykių formavimasis Lietuvos žemės ūkyje prasidėjo 18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje. Dvarininkai pradėjo pirkti tobulesnį žemės ūkio inventorių, įvesti daugialaukes sėjomainas, daugiau laikyti darbinių gyvulių. Stambiems ūkiams plėtotis ir plačiau naudoti samdomąją darbo jėgą trukdė baudžiava. Ūkio ir politinės raidos verčiama Rusijos vyriausybė 1861 panaikino baudžiavą (Užnemunėje ir Klaipėdos krašte ji panaikinta 1807). Pagal baudžiavos panaikinimo nuostatus dvarininkai ir toliau liko visos žemės savininkai. Valstiečiai gavo asmens laisvę ir teisę išsipirkti sodybinę žemę; iki tol dirbtą laukų žemę jie galėjo išsipirkti tik dvarininkui sutikus. Miškus, iš dalies ir ganyklas, valstiečiai turėjo nuomotis iš dvaro už pinigus ir atodirbius, todėl 1861–62 Lietuvoje kilo valstiečių bruzdėjimų. Po 1863 sukilimo Rusijos valdžia, norėdama atitraukti Lietuvos valstiečius nuo sulenkėjusių bajorų, valstiečių reformos raidą paspartino. Buvo panaikintos laikinosios valstiečių prievolės dvarui, jie gavo teisę per 49 m. išsipirkti skirtinę žemę. Tai pagreitino rinkos santykių įsigalėjimą žemės ūkyje ir 19 a. 7 dešimtmečio pabaigoje Lietuvoje jau susiformavo žemės ūkio rinkos sistema. Rinkos santykių įsigalėjimas buvo susijęs su tam tikra žemės ūkio gamybos pažanga. Dvarų ūkiuose ši pažanga pirmiausia pasireiškė gamybos įrankių tobulėjimu. Primityvūs gamybos įrankiai, kurie iki to laiko buvo valstiečio nuosavybė ir kuriais jis dirbo dvarininko žemę, buvo keičiami tobulesniais, juos dabar įsigydavo patys dvarininkai ir jais turėjo dirbti samdomi darbininkai. Plėtojantis rinkos santykiams gerokai pakito žemės ūkio specializacija. Lietuvos gubernijų pagrindinė žemės ūkio kryptis iki 19 a. pabaigos buvo laukininkystė, daugiausia javų ir linų auginimas. Nuo 19 a. pabaigos buvo labiau plėtojama gyvulininkystė. Tolesnę žemės ūkio raidą lėmė vidaus ir išorės veiksniai: palanki geografinė šalies padėtis ir pasaulinė ekonominė konjunktūra. Iki I pasaulinio karo Lietuvos žemės ūkis didesnės pažangos nepadarė. P. Stolypino pradėta žemės reforma (1906–14) palietė tik nedidelę Lietuvos dalį. Vyravo ekstensyvi žemėnauda, buvo laikoma daug pūdymų, nederlingų pievų ir ganyklų. Rugiai užimdavo apie 40 % visų pasėlių. Žemė buvo dirbama primityviais padargais, palyginti menkai tręšiama, todėl derlius buvo nedidelis. Lietuvos dabartinėje teritorijoje 1913 buvo 4380 tūkst. ha žemės ūkio naudmenų, iš jų 2830 tūkst. ha ariamosios žemės (2144 tūkst. ha pasėlių, 686 tūkst. ha pūdymų ir dirvonų), 750 tūkst. ha pievų, 770 tūkst. ha ganyklų, 30 tūkst. ha sodų. Iš bendro pasėlių ploto 75,1 % užėmė javai, 2,7 % linai, 8,8 % bulvės, 0,7 % daržovės, 0,9 % šakniavaisiai, 11,7 % daugiametės ir vienametės žolės, 0,1 % kiti augalai. Vidutinis derlingumas: javų 0,96 t/ha, linų pluošto 0,29 t/ha, šakniavaisių 21 t/ha, bulvių 7,9 t/ha, daugiamečių ir vienamečių žolių šieno 3,1 t/ha. Bendrasis derlius: grūdų 1537 tūkst. t, linų pluošto 17 tūkst. t, bulvių 1489 tūkst. t, šakniavaisių 420 tūkst. t, daugiamečių ir vienamečių žolių šieno 793 tūkst. t, pievų šieno 1200 tūkst. tonų. 1913 produktyviųjų gyvulių, perskaičiuotų į sutartinius galvijus, buvo 1 524 000. Iš karvės per metus primelžta apie 1200 kg pieno. Pagaminta apie 167 tūkst. t mėsos (skerdenos), apie 837 tūkst. t pieno, apie 277 mln. kiaušinių. Vidutiniškai vienam gyventojui pagaminta 270 kg pieno, 62 kg mėsos (skerdenos). Žemės ūkiu vertėsi apie 80 % visų šalies gyventojų, prekinės produkcijos buvo pagaminama mažai.
1
*1994 pakeista žemės ūkio naudmenų skaičiavimo metodika: ariamąja žeme laikomos ir kultūrinės pievos, pievoms priskirtos ir natūralios ganyklos
Per I pasaulinį karą (1914–18) Lietuvos ūkis labai nukentėjo. Nuo 1916 pradžios iki 1918 03 31 į Vokietiją buvo išvežta apie 50 500 arklių, 28 428 t gyvulių mėsos, apie 29 600 paukščių. Dėl karo veiksmų sudegė 1200 kaimų (14 270 sodybų), 2000 vienkiemių, 270 dvarų – iš viso 57 080 trobesių. Dingo daug inventoriaus. Išnaikinta pusė gyvulių. 1919 Lietuvoje, palyginti su 1913, buvo mažiau: 38 % arklių, apie 48 % galvijų, apie 44 % kiaulių, apie 30 % avių. Labiau nukentėjo stambūs dvarai, daugelis jų liko be šeimininkų.
Lietuvos žemės ūkis 1918–1940
Lietuvai atkūrus nepriklausomą valstybę keitėsi politinė, ekonominė ir socialinė padėtis, pertvarkytas šalies žemės ūkis, kuriuo labiausiai rėmėsi Lietuvos Respublikos ekonomika. Nemažai žemės savininkų per karą pasitraukė į Rusiją. Daugelio jų ūkiai buvo apleisti, žemės praskolintos bankams, kuriems išnykus per karą dingo ne tik dvarininkų, bet ir visų gyventojų santaupos. Be stambių karo sugriautų dvarų, buvo daug bežemių ir mažažemių. Pramonė nebuvo išplėtota, gyventojus reikėjo aprūpinti darbu kaime. Buvo pertvarkomi žemės nuosavybės santykiai. Pagal 1922 Žemės reformos įstatymą į žemės fondą sukaupta be savininkų likusi, majoratinių ir didelių dvarų (dvarininkams buvo paliekamas dvaro centras su 80 ha žeme, po 1929 – su 150 ha žeme) žemė pirmiausia buvo skiriama bežemiams, mažažemiams ir kariams savanoriams. Rėžinė žemės dirbimo sistema naujomis sąlygomis netiko, tokie kaimai buvo skirstomi į vienkiemius. Reformos metu buvo sukurta 159 100 vienkiemių, užimančių 1,66 mln. ha žemės; vidutinio ūkio plotas 10,4 hektaro. Neišskirstytos į vienkiemius žemės liko 330 tūkst. hektarų.
melioracijos darbai Dotnuvos laukuose (1924–27)
Žemės buvo sausinamos (kasami grioviai), naikinami servitutai. Pradėta taikyti nuo 6 iki 10 laukų sėjomainą. 1928 mokesčiams rinkti žemė pagal derlingumą suskirstyta į keturias rūšis. Pirmos rūšies žemės buvo 6,9 %, antros – 27,34 %, trečios – 33,94 %, ketvirtos – 29,89 %. Sudarant žemės paskirstymo pagal rūšis suvestinę Lietuvos teritorija suskirstyta į apygardas ir sritis. Reforma apėmė apie 60 % Lietuvos ploto ir iki 1940 nebuvo baigta. Vykstant reformai sparčiai didėjo žemės ūkio gamyba. 3 dešimtmečio pirmoje pusėje žemės ūkio kryptys buvo javų, linų, pieninių galvijų, lašininių kiaulių, vištų, žąsų auginimas. 1928–29 sumažėjus užsienio rinkoje javų ir daugiausia linų pluošto kainoms imta daugiau auginti galvijų, bekonų, paukščių, žemės ūkis vis labiau įgavo gyvulininkystės kryptį. Augalininkystė buvo pertvarkoma gyvulininkystės poreikiams tenkinti. Didėjo pašarinių šakniavaisių ir sėtinių žolių plotai.
Lietuvos dabartinėje teritorijoje 1939 buvo 4430 tūkst. ha žemės ūkio naudmenų, iš jų 3070 tūkst. ha ariamosios žemės (2591 tūkst. ha pasėlių, 479 tūkst. ha pūdymų ir dirvonų), 790 tūkst. ha pievų, 526 tūkst. ha ganyklų, 44 tūkst. ha sodų. Iš bendrojo pasėlių ploto 65,2 % buvo javų, 3,3 % linų, 0,3 % cukrinių runkelių, 8,5 % bulvių, 1,1 % daržovių, 2,3 % pašarinių šakniavaisių, 19,1 % daugiamečių ir vienamečių žolių, 0,2 % kitų augalų. 1934–38 vidutinis derlingumas buvo: javų 1,13 t/ha, linų pluošto 0,36 t/ha, cukrinių runkelių 20,3 t/ha, šakniavaisių 21,3 t/ha, bulvių 11,9 t/ha, daugiamečių ir vienamečių žolių šieno 2,64 t/ha. Bendrasis derlius: grūdų 1865 tūkst. t, linų pluošto 28 tūkst. t, bulvių 2537 tūkst. t, šakniavaisių 1199 tūkst. t, daugiamečių ir vienamečių žolių šieno 1298 tūkst. t, pievų šieno 1163 tūkst. t. 1938–39 visų produktyviųjų gyvulių, perskaičiuotų į sutartinius galvijus, buvo apie 1 712 000. Iš karvės per metus buvo primelžiama apie 1400 kg pieno. 1938–39 per metus vidutiniškai pagaminta apie 180 tūkst. t mėsos (skerdenos), 1240 tūkst. t pieno, 270 mln. kiaušinių; vienam gyventojui teko 58 kg mėsos (skerdenos), 400 kg pieno.
1919–29 žemės ūkio produktų kainos vidaus ir užsienio rinkoje Lietuvos ūkininkams buvo palankios. Sunkiau žemės ūkio produkciją buvo realizuoti nuo 1929 prasidėjus pasaulinei žemės ūkio perprodukcijos krizei, kuri truko beveik iki II pasaulinio karo. Eksportuota daugiausia grūdų, linų pluošto, sėmenų, bekono, sviesto, paukštienos ir kiaušinių. Didžiausia pajamų dalis gauta iš gyvulininkystės produktų (apie 56 %), laukininkystės produktai sudarė apie 37 %, kiti žemės ūkio produktai – apie 7 % eksporto. 1929–39 sviesto eksportas padidėjo 8,5, mėsos – 3, linų pluošto – 1,5 karto. Daugiausia žemės ūkio produkcijos buvo eksportuojama į Jungtinę Karalystę ir Vokietiją (70–80 % viso eksporto). Lietuvos vyriausybė stengėsi palaikyti nekintančias supirkimo kainas. Žemės ūkio produktai ir gaminiai 1919–40 sudarė apie 90 % viso Lietuvos eksporto.
javapjūtė Kupiškio apskrityje (1929)
1930 buvo 920 000 įvairių žemės ūkio padargų, 544 traktoriai. Apie 10 % visų ūkių (be ūkių iki 1 ha) visai neturėjo mašinų. Mineralinių trąšų 100 ha ariamosios žemės buvo sunaudojama (cnt): 1930 – 47,4, 1935 – 35,2, 1938 – 43,1. Svarbią reikšmę Lietuvos Respublikos žemės ūkiui turėjo žemės ūkio kooperacija. Lietuvoje buvo įsikūrę daug žemės ūkio produkcijos gamintojų kooperatyvų ir akcinių bendrovių (Pienocentras, Maistas, Linas, Sodyba), kurios plėtojo perdirbimo pramonę. Gerėjo kaimo socialinė būklė. Be Žemės ūkio akademijos (įkurta 1924), veikė 4 aukštesniosios ir 9 žemesniosios žemės ūkio mokyklos. 1924 žemės ūkis einamųjų metų kainomis davė 782,5 mln. Lt, 1938 – 539,3 mln. Lt, 1939 – 577,9 mln. Lt nacionalinių pajamų. Skaičiuojant sugretinamosiomis 1939 kainomis, žemės ūkis davė pajamų: 1924 – 353,2 mln. Lt, 1938 – 555,4 mln. Lt. 1924–38 grynoji žemės ūkio produkcija padidėjo 1,57 karto, vidutinis metinis prieaugis – 3,3 %. Žemės ūkio produkcijos lyginamoji veretė tarp nacionalinių pajamų, skaičiuojant sugretinamosiomis 1939 kainomis, sumažėjo nuo 55,90 % (1924) iki 45,43 % (1938). Bendroji žemės ūkio gamyba 1924–39 padidėjo apie 1,36 karto. 1919–39, t. y. per 20 nepriklausomybės metų, žemės ūkio produkcijos gamyba didėjo kasmet vidutiniškai 3,5–4 %. 20 a. 4 dešimtmetyje žemės ūkyje buvo sukuriama beveik pusė šalies nacionalinių pajamų, jame dirbo daugiau kaip 3/4 savarankiškų darbuotojų. Žemės ūkio produkcija sudarė apie 80 % visos šalies eksporto vertės.
Lietuvos žemės ūkis 1940–1990
1940 SSRS okupavus Lietuvą buvo sunaikinta į rinką orientuota Lietuvos žemės ūkio struktūra, pakeista žemėvalda ir pradėta diegti sovietinė žemės ūkio sistema. Šios sistemos esmė: valstybinė žemės ūkio nuosavybė, sukolektyvintas darbas, komandinis valdymas. Buvo taikomi sovietiniai gamybos išdėstymo principai. 1940 07 22 vadinamasis Liaudies seimas paskelbė žemės, jos gelmių, miškų ir vandenų nacionalizaciją ir žemės reformos principus. 1940 08 05 buvo priimtas Ministrų Tarybos nutarimas dėl valstybės žemės fondo sudarymo, bežemių ir mažažemių valstiečių aprūpinimo žeme tvarkos. Pagal šį nutarimą į valstybės žemės fondą turėjo būti paimta: visos valstybinės ir vietos savivaldybių žemės, kurios nereikalingos valstybei ir savivaldybėms; visos dvarininkų žemės su sodybomis, trobesiais, gyvu ir negyvu inventoriumi; visos bažnyčių, parapinės, vienuolynų ir kitų religinių organizacijų ir įstaigų žemės; žemės piliečių, kurie gyvena miestuose, bet patys žemės nedirba ir turi kitų pragyvenimo šaltinių, išskyrus sodybas ir ne didesnius kaip 10 ha žemės sklypus, priklausančius darbininkams, žemesniesiems tarnautojams, mokytojams, t. p. asmenims, turintiems ypatingų nuopelnų liaudžiai, mokslui ir menui; ta bendro žemės ploto dalis (perviršis), kuri priklauso didesniems kaip 30 ha valstiečių ūkiams. Į valstybės žemės fondą buvo paimta apie 600 tūkst. hektarų. Iš šios žemės 215,6 tūkst. ha buvo paskirta valstybinėms įmonėms ir organizacijoms, kita žemė – bežemiams ir mažažemiams gyventojams.
Pradėtas diegti sovietinis žemės ūkio gamybos modelis. Įkurta 42 mašinų ir traktorių stotys (MTS), 283 mašinų ir arklių nuomojimo punktai (MANP), suvalstybintos žemės ūkio kooperatyvų sąjungos (Pienocentras, Linas ir kitos), nustatytos parduoti valstybei žemės ūkio produkcijos normos už labai mažą kainą, pagal ūkio dydį diferencijuoti mokesčiai ir natūrinės prievolės, paskelbtas prievartinis paskolos obligacijų pasirašymas, valstybės valdymo ir savivaldos struktūrų valymas, visose valdymo grandyse įsteigtas komisarų statusas, visuomenė skubiai rengiama būsimai kolektyvizacijai. 1941 01 įkurtas pirmasis Lietuvos dabartinėje teritorijoje kolūkis (Akmenės valsčiuje). 1941 06 prasidėjo masinis ūkininkų (daugiausia stambiųjų) šeimų trėmimas iš Lietuvos į neapgyvendintas ar retai apgyvendintas SSRS vietoves. Sovietų sistema reformos metu mažiau engė smulkius ūkius, palyginti su vidutiniais ir stambiais, o vietoj stambių privačių ūkių kūrė valstybines žemės ūkio įmones (sovchozus – tarybinius ūkius), todėl mažėjo gamyba, dalis žemės 1941 pavasarį liko neapsėta.
Prasidėjęs karas su Vokietija sutrukdė tolesnį Lietuvos žemės ūkio kolektyvizavimą. Lietuvos laikinoji vyriausybė 1941 07 paskelbė, kad sovietų valdžios atimta žemė grąžinama buvusiems savininkams. Vokietijos okupacinė valdžia, ignoravusi J. Ambrazevičiaus vadovaujamą vyriausybę, žemę laikė karo grobiu ir tik 1943 pavieniams ūkiams išdavė nuosavybės dokumentus jų pačių valdomai žemei. Likę represuotų žmonių ūkiai, valstybiniai ūkiai, MTS buvo perduoti Rytų krašto žemės valdymo bendrovei Ostland. Įkurta keletas kitų žemės ūkio bendrovių (Ostland‑Faser, Tabakindustrie Ostland ir kitos). Vokiečių bendrovės perėmė buvusių Lietuvos bendrovių Lietuvos cukrus, Maistas, Linas, Lietuvos ūkis, Pienocentras išlikusį turtą. Pagal okupacinės valdžios įregistruotus ūkių ekonominius rodiklius ūkininkai privalėjo vykdyti žemės ūkio produkcijos privalomųjų pardavimų normas. Už parduotą produkciją buvo leidžiama įsigyti pramonės prekių. Be natūrinių prievolių, buvo įvesti piniginiai mokesčiai už gyvulius ir asmens mokestis. Už prievolių nevykdymą okupacinė valdžia rekvizuodavo gyvulius, kitą turtą, taikydavo kardomąsias priemones.
1944 m. antroje pusėje SSRS vėl okupavus Lietuvą buvo tęsiama 1940–41 pradėta žemės reforma. Privataus ūkio dydis buvo apribotas iki 20 ha, o aktyviai rėmusiems Vokietijos okupacinę valdžią – iki 5 ha; buvo konfiskuojami trobesiai, gyvuliai, inventorius. Sovietų valdžia už labai mažą kainą vėl įvedė žemės ūkio produkcijos pardavimo prievoles. Mokesčiai ir prievolės pirmaisiais pokario metais buvo mažiau diferencijuoti pagal ūkių dydžius negu 1941. Jau 1947 prasidėjo ekonomiškai stipresnių ūkių griovimas, kaimas rengiamas masinei prievartinei kolektyvizacijai. Tarp ūkių buvo išskirta vadinamųjų buožių ūkių kategorija, kuriai buvo taikomas iki 20 kartų didesnis mokestis negu vidutiniškai Lietuvoje, daugelis mažiau turtingų ūkininkų vėliau priskirti vadinamųjų buožių pakalikų grupei. 1948 daliai pajamingesnių ūkių mokestis buvo dar padvigubintas. Ūkiai į buožių ūkių kategoriją buvo įtraukiami ne tik pagal turimos žemės plotą, bet ir pagal individualią atranką, atsižvelgiant į svetimos darbo jėgos naudojimą ūkyje (1482 ūkiai), pajamas iš žemės ūkio mašinų, malūnų (382 ūkiai) bei kitus požymius (792 ūkiai). Buožių ūkių kategorijai priskirti ūkiai nepajėgė sumokėti uždėtų mokesčių, ir savininkai būdavo represuojami. Ištremtųjų ūkininkų žemės buvo perduodamos tarybiniams ūkiams ir kolūkiams. 1948 valstybinės įmonės valdė 170 tūkst. ha žemės. 1947 įsteigtas pirmasis po karo M. Melnikaitės kolūkis (Dotnuvos valsčiuje), 1948 pabaigoje jau buvo įsteigta 614 kolūkių. 6032 kolūkiai (1950) valdė 2549 tūkst. ha žemės. Daugėjo MTS ir MANP. Valstybinės įmonės ir kolūkiai buvo steigiami naudojant ekonominį ir fizinį smurtą (vien 1948 05–1949 iš Lietuvos ištremta daugiau kaip 70 000 žm., 98,3 % jų ūkininkai ir jų šeimų nariai, 1949–50 aprašytas apie 80 000 žemės mokesčio skolininkų turtas), todėl labai sumažėjo žemės ūkio gamyba. 1949, palyginti su 1939, arklių sumažėjo 29 %, kiaulių – 52 %, karvių – 45 %, atsirado laisvų, niekam nepriskirtų žemių (1948 buvo 553 tūkst. ha).
2
5
Lietuvos žemdirbystės mokslinio tyrimo instituto laukai (Kėdainių rj., 1957)
1953, baigus kolektyvizaciją, javų derlius siekė 0,47 tonos iš hektaro (3 kartus mažesnis negu iki II pasaulinio karo). Dėl mažo derlingumo, didelių pardavimo prievolių, mažų supirkimo kainų dauguma kolūkių neturėjo kuo atsiskaityti už darbą (mokėti už darbadienius). Kolūkiečių pragyvenimo pagrindinis šaltinis (apie 76 % pajamų) buvo jų asmeninis pagalbinis (0,6 ha dydžio) vienam kiemui skirtas ūkis. 1958 panaikintos kolūkiečių asmeninio ūkio prievolės; ėmė daugėti gyvulių, 50 % padidėjo ir kolūkiečių asmeninės pajamos. 1958 iš MTS traktoriai ir žemės ūkio inventorius parduotas kolūkiams. Žemės ūkio kapitaliniams įdėjimams pradėti skirti didesni asignavimai iš biudžeto (1959 – 1940 mln. rublių, 1965 – 76 mln. rublių, 1970 – 172 mln. rublių). 1959–60 žemės ūkio gamyba ėmė didėti ir siekė prieškarinį lygį.
Apsirūpinimas pagrindiniais fondais skaičiuojant vienam darbuotojui žemės ūkyje buvo 1,5 karto mažesnis negu kitose šakose. Gamybinių fondų struktūra nebuvo racionali, daugiausia stokota apyvartinių lėšų, todėl blogėjo jų panaudojimas, mažėjo fondogrąža.
Nuo 1953 kolūkių ir tarybinių ūkių gyvenvietėse pradėta gyvenamųjų namų statyba. Stambinant ūkius daugelis kaimų buvo paskelbti neperspektyviomis gyvenvietėmis ir gyventojams tekdavo namą kelti į centrinę ūkio gyvenvietę. Nuo 1967 pradėta gyventojus masiškai iškeldinti iš vienkiemių. Tais metais jų panaikinta 1830, 1969 – 3610, 1971–75 – 20 880. Per šį laikotarpį į gyvenvietes iš vienkiemių persikėlusiesiems pastatyta 16 920 gyvenamųjų namų. 1966–80 kasmet žemės ūkį palikdavo 24–25 tūkst. žmonių, apie 75 % jų – darbingi.
1965–70 buvo imtasi priemonių žemės ūkio padėčiai gerinti: padidintos žemės ūkio produkcijos supirkimo kainos, nurašytos ūkių skolos, nustatyti nekeičiami žemės ūkio produkcijos supirkimo planai. Vyko intensyvūs melioravimo darbai (iki 1969 pabaigos drenažu nusausinta apie 1 mln. ha žemių), naudota daugiau mineralinių trąšų (1969 1 ha ariamosios žemės teko daugiau kaip 500 kg mineralinių trąšų). 1969 kiekvienam Lietuvos gyventojui buvo pagaminta 792 kg pieno, 118 kg mėsos, pagerėjo kolūkiečių darbo užmokestis (4,6 rublio už darbo dieną). Nacionalinės pajamos iš žemės ūkio siekė 37 % visų pajamų (1939 – 65 %). Nors į kolūkius ir tarybinius ūkius buvo daug investuojama, didesnę dalį pagamintos produkcijos davė gyventojų asmeniniai pagalbiniai ūkiai. 1970 juose buvo 46 % visų karvių, 34 % kiaulių, 25 % avių. Per visą SSRS okupacijos laikotarpį žemės ūkio įmonės, labiausiai 1974–75, buvo stambinamos. Ūkio vidutinis dydis siekė 3700 ha, žemės ūkio naudmenų – 2900 hektarų. Prie Žemdirbystės instituto buvo įkurtas Lietuvoje didžiausias 9000 ha eksperimentinis ūkis, pradėti kurti tarpūkiniai susivienijimai, kurie apėmė 4–8 ūkių teritoriją. Kartu ūkiai specializavosi auginti techninius augalus ir paukščius. 1975 pabaigoje buvo įsteigta 60 tarpūkinių susivienijimų gyvulininkystės kompleksams statyti; jie jungė daugiau kaip 500 ūkių. Didelius gyvulininkystės kompleksus statė ir pavieniai ekonomiškai stipresni ūkiai. Šių kompleksų statybos laikotarpiu beveik sustojo mažesnių ūkinių objektų statyba. Visos statybinės medžiagos ir kredito ištekliai buvo skiriami gyvulininkystės kompleksų statybai. Juos pastačius atsirado koncentruotos taršos židinių, kurie blogino gretimų vietovių ekologinę būklę, didėjo epizootijos pavojus. Apie 7–8 kartus pabrango vieno gyvulio stovėjimo vieta, bet padidėjo darbo našumas, sumažėjo pašarų sąnaudos produkcijos vienetui pagaminti. Ūkių stambinimas, gyvulininkystės kompleksų statyba ir kitos priemonės laukiamo efekto nedavė, nors pagrindinės produkcijos gamyba didėjo. Dideliuose ūkiuose sunkėjo darbų organizavimas, didėjo pervežimo išlaidos, blogiau buvo paskirstomas technikos naudojimo laikas. Darbo našumas žemės ūkyje didėjo dėl padidėjusių kapitalinių įdėjimų.
Pagal žemės ūkio gamybos mastą vienam gyventojui Lietuva nuo 1975 lygiavosi į ekonomiškai stiprias Europos šalis. Sparčiai didėjo gamybos savikaina, nes apie 20 % sunaudojamų pašarų Lietuva įsiveždavo iš svetur. Palyginti su 1960, pieno savikaina 1970 padidėjo 2 kartus, galvijų ir kiaulių priesvorio savikaina – 2,5–3 kartus. Įmonių kapitalas dėl neūkiškumo, mažo darbo intensyvumo buvo naudojamas blogai, nors statistika pateikė darbo našumo didėjimą (100 kg pieno pagaminti 1960 reikėjo 15,9 h, 1970 – 10,1 h, 1990 – 4,77 h). Statistikoje buvo pateikiamas tik tiesioginį darbą atliekančiųjų, bet nepateikiamas pagalbinio ir aptarnaujančiojo personalo darbas, todėl darbo našumas buvo dirbtinai didinamas. Nors darbai buvo mechanizuoti, bet per 50 m. gyvulių nelabai padaugėjo. Gyventojų asmeniniuose pagalbiniuose ūkiuose išauginti gyvuliai buvo parduodami kaip visuomeninių ūkių gyvuliai, todėl sunku tiksliai nustatyti darbo sąnaudas produkcijos vienetui pagaminti. Daugiausia žemės ūkio produkcijos Lietuva gamino 1985–90. Žemės ūkio produkcija sudarė 28–31 % nacionalinių pajamų, kartu su žemės ūkio žaliavų perdirbimo pramonės produkcija – daugiau kaip 50 %. 1940–90 Lietuvoje gyventojų padaugėjo 30 %, o žemės ūkio produkcijos gamyba padidėjo 2,4 karto, todėl apie 30 % pagamintos mėsos ir apie 38 % pieno produktų buvo parduodama už Lietuvos ribų. Palyginti su nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu, labai padidėjo augalų derlingumas. 1986–90 kasmet vidutiniškai buvo gaunama 2,7 t/ha grūdų, 14,5 t/ha bulvių, 47 t/ha pašarinių šakniavaisių, 0,48 t/ha linų pluošto. Apie 80 % augalininkystės produkcijos buvo sušeriama gyvuliams. 1990 Lietuvoje buvo 2321 tūkst. galvijų, 842 tūkst. karvių, 2435 tūkst. kiaulių. 1986–90 kasmet buvo pagaminama 531 tūkst. t mėsos, 3154 tūkst. t pieno, 1287 mln. kiaušinių. Apie 46 % pagamintos žemės ūkio produkcijos sudarė galvijininkystės produkcija (pienas, galvijiena), apie 15 % kiaulininkystės, apie 13 % pašarinių augalų, apie 9 % grūdų, apie 6 % bulvių, apie 11 % kita produkcija. Lietuva turėjo intensyvų žemės ūkį su gerai išplėtota pieno ir mėsos gyvulininkyste, kuri duodavo 87–88 % visos prekinės produkcijos. 1990 žemės ūkyje buvo daugiau kaip 50 tūkst. traktorių, 12 tūkst. javų kombainų, 29 tūkst. sunkvežimių, buvo sunaudojama 22 % visos Lietuvoje naudojamos elektros energijos. Iki 1990 buvo nusausinta 2,6 mln. ha žemių, 41 000 ha plote įrengtos dvipusio vandens reguliavimo (sausinimo ir drėkinimo) sistemos. Nors žemės ūkiui buvo skirta apie 25 % visų kapitalinių įdėjimų, jis gerokai atsiliko nuo ekonomiškai stiprių Vakarų Europos, Skandinavijos šalių.
Lietuvos žemės ūkis po nepriklausomybės atkūrimo
1990 Lietuvai atkūrus nepriklausomybę svarbiausi žemės ūkio politikos tikslai buvo: įvykdyti žemės reformą, privatizuoti kolūkių ir tarybinių ūkių turtą, sukurti naują kainų ir pajamų palaikymo sistemą. 1991 priimti Piliečių nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą, Žemės reformos, Žemės ūkio bendrovių ir kiti įstatymai. Vadovaujantis šiais įstatymais žemės ūkis pertvarkytas ir privatizuotas dviem būdais: žemė ir išlikęs kitas nekilnojamasis turtas grąžintas savininkams ar jų įpėdiniams (restitucija), bendru darbu sukurtas turtas privatizuotas jį sukūrusių asmenų. Nedidelis valstybinės žemės plotas buvo parduotas investuotojams. Iki 2005 pabaigos buvo atkurta nuosavybės teisė 797 tūkst. pretendentų į 3,8 mln. ha plotą; tai sudarė 92,5 % ploto, kurio prašė piliečiai, siekdami atkurti nuosavybės teises. Žemės restitucija ir žemės pardavimas tik privatiems asmenims turėjo įtakos privatiems plotams didėti, nes juridiniai asmenys iš pradžių žemės ūkio paskirties valstybinės žemės įsigyti negalėjo. 2005 iš 2747 tūkst. ha žemės ūkio paskirties žemės tik 1,7 % (46,7 tūkst. ha) priklausė juridiniams asmenims.
Per žemės reformą privatizavus buvusių kolūkių ir tarybinių ūkių turtą susiformavo naujo tipo ūkiai: ūkininkų ūkiai, žemės ūkio bendrovės ir kitos žemės ūkio įmonės, gyventojų sodybiniai ūkiai (2–3 ha žemės savininkai). 2005 buvo 85 900 ūkininkų ūkių, 543 žemės ūkio bendrovės ir kitos įmonės, 153 100 gyventojų sodybinių ūkių. Kolūkių ir tarybinių ūkių turtas buvo smulkinamas, skaidomas į technologinius kompleksus ir parduodamas ūkio darbuotojams už jiems išmokėtas bendrąsias ir žemės ūkio įmonių investicines išmokas. Ūkių darbuotojai turtą įsigydavo daugiausia pajų pavidalu. Nepakankamai apgalvotai vykdant žemės ūkio reformą, mažėjant mokiai paklausai ir silpnėjant ekonominiams ryšiams su po SSRS suirimo susikūrusiomis Nepriklausomų Valstybių Sandraugos šalimis žemės ūkio gamyba labai sumažėjo. Įtaką darė ir didelė 1992 sausra. 1992, palyginti su 1989, augalininkystės gamyba sumažėjo 41 %, gyvulininkystės – 38 %. Sumažėjo ir pagrindinių maisto produktų vartojimas skaičiuojant vienam gyventojui: mėsos ir kiaušinių apie ketvirtadalį, pieno – apie trečdalį, bulvių – per pusę (4 lentelė). Lietuvos vyriausybė ėmėsi stabilizuoti žemės ūkio gamybą. Nuo 1992 pabaigos nustojo reguliuoti žemės ūkio produkcijos supirkimo kainas, todėl kainos didėjo ir gamyba tapo rentabili. Ūkininkams ir bendrovėms buvo skirti lengvatiniai kreditai sėklai, trąšoms ir chemikalams. 1993 parengta žemės ūkio (ūkininkų) veiklos plėtojimo programa. Joje buvo numatyta subalansuoti gyvulių skaičių ir pašarų bazę, aprūpinti gyventojus pagrindiniais maisto produktais, iš valstybės biudžeto skirti lėšų bendrojo naudojimo keliams tiesti, sodyboms elektrifikuoti ir telefonizuoti, melioracijos sistemoms rekonstruoti, lengvatiniams kreditams gauti, sodyboms statyti. 1997 Liuksemburge įvykusiame Europos Tarybos posėdyje Lietuvos žemės ūkis tapo pripažinto europinio žemės ūkio modelio sudėtine dalimi. Svarbiausi šio modelio bruožai yra tvarus daugiafunkcis žemės ūkis ir kaimo plėtra. Dėl šalies politinių, ekonominių ir socialinių pokyčių daugėjo ūkininkų ūkių (5 lent.) ir kito žemės ūkio produktų gamybos proporcijos. Nuo 1995 didesnę dalį žemės ūkio produkcijos pradėjo gaminti augalininkystės šakos. Jose didelių augalų plotų struktūros pokyčių neįvyko. Sumažėjo linų, padidėjo bulvių, vasarinių rapsų, lauko daržovių pasėlių plotai. Teritorinė augalininkystės specializacija, susiklosčiusi 20 a. 6–9 dešimtmetyje, mažai pakito ir pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais. Javininkystė išlieka svarbiausia augalininkystės, galvijininkystė – gyvulininkystės šaka.
3
... – nėra duomenų
4
*Ūkininkų registre įregistruoti ūkiai
Lietuvos žemės ūkis po 2004
Lietuvai tapus Europos Sąjungos (ES) nare (2004) žemės ir maisto ūkis plėtojamas pagal bendrąją ES politiką. Sudaromos palankios sąlygos stabiliai ūkinei, socialinei ir gamtosauginei žemės ir maisto ūkio bei kaimo plėtrai. 21 a. pradžioje žemės ūkiui svarbiausias investicijų šaltinis buvo ES struktūrinių fondų parama, Kaimo plėtros plano ir Kaimo rėmimo programos priemonės, kuriomis siekiama sudaryti palankesnes ūkininkavimo sąlygas mažiau tinkamose ūkininkauti vietovėse, skatinti tausojamąją žemdirbystę, padėti modernizuotis smulkiesiems ūkiams. Žemės ūkiui ir kitoms kaimo verslo įmonėms svarbiausią finansinę paslaugą teikia Žemės ūkio paskolų garantijų fondas. Suaktyvėjusi žemės ūkio ir maisto produktų rinka, pakilusios žemės ūkio produkcijos supirkimo kainos ir finansinė parama bei palankesnės kreditavimo sąlygos sudarė galimybę (2005) žemės ūkio subjektams sukaupti pakankamai kapitalo ilgalaikėms investicijoms.
laukų purkštuvai Agrovizijos parodoje (2006)
Pagal Kaimo plėtros plano priemones žemės ūkiui 2004–06 išmokėta 988 mln. Lt, o pagal Bendrojo programavimo dokumento priemones skirta 663 mln. Lt. Padidėjo tiesioginės užsienio investicijos į žemės ir miškų ūkį, žuvininkysę; 2005 skirta 160,4 mln. Lt (0,9 % visų užsienio investicijų šalyje). Žemdirbiams mokamos tiesioginės išmokos. Gamybos masto didėjimą skatino atsiradusi galimybė be tarifinių apribojimų eksportuoti žemės ūkio ir maisto produktus į ES šalis bei parama eksportui į ne ES šalis.
Spartų eksporto į ES šalis didėjimą lėmė tai, kad per trumpą laikotarpį Lietuvos gamintojai, pasinaudoję narystės ES siekiančioms šalims 2000–06 laikotarpiu suteikta finansine parama pagal Specialiąją žemės ūkio ir kaimo plėtros programą (SAPARD), prisitaikė prie ES reikalavimų ir pagerino produkcijos kokybę.
S. Stasilevičienės karvių ferma (Rokiškio rajono savivaldybė, 2006)
Lietuviškos produkcijos eksportą į ne ES šalis skatino maisto gaminių eksporto grąžinamųjų išmokų sistema. 2005 išmokų suma už mėsą, mėsos produktus ir gyvus gyvulius buvo apie 32,9 mln. Lt, už pieno produktus – 44,4 mln. Lt. Bendroji žemės ūkio produkcija iki 2008 pasaulinės finansinės krizės didėjo, nuo 2010 vėl didėjo iki 2012, vėliau mažėjo, stabilizavosi: 2003 sudarė 1302,7 mln. eurų (4498 mln. Lt), 2005 – 1482,1 mln. eurų (iš jos augalininkystės produkcija – 744,8 mln. eurų, gyvulininkystės produkcija – 737,2 mln. eurų), 2008 – 2125,8 mln., 2009 – 1652,9 mln., 2012 – 2711,2 mln., 2016 – 2270,0 mln., 2018 – 2358,4 mln. eurų (iš jos augalininkystės produkcija – 1425,4 mln. eurų, gyvulininkystės produkcija – 933,0 mln. eurų), 2019 – 2649,8 mln. eurų, 2021 – 3073,3 mln. eurų (iš jos augalininkystės produkcija – 2070,6 mln. eurų, gyvulininkystės produkcija – 1002,7 mln. eurų).
Žemės ūkiui tenkanti pridėtinės vertės dalis šalies bendrojoje pridėtinėje vertėje 2002 sudarė 6,4 %, 2006 – 5 %. 2005 žemės ūkio naudmenos užėmė 3 368 000 ha, iš jų 2 873 000 ha ariamosios žemės, 1 750 000 ha pasėlių (žemėlapis). Iš bendro pasėlių ploto 56,6 % sudarė javai, 0,2 % linai, 6,2 % rapsai, 1,2 % cukriniai runkeliai, 4,2 % bulvės, 1,1 % lauko daržovės, 0,7 % pašariniai šakniavaisiai. Žemės ūkyje sukurta BVP dalis 2000 sudarė 7,2 %, 2001 ir 2002 – 6,4 %, 2003 – 5,8 %, 2005 – 5,1 %, 2017 – 3,5 %. 2005 žemės ūkio ir maisto produktų dalis sudarė 12,8 % (4213 mln. Lt) eksporto. Palyginti su kitomis veiklos rūšimis, žemės ūkis užėmė 5 arba 6 vietą po apdirbamosios gamybos, didmeninės ir mažmeninės prekybos, transporto, sandėliavimo ir ryšių, nekilnojamojo turto nuomos ir kitos verslo veiklos bei statybos. 2005 žemės ūkyje dirbo 194 300 darbuotojų. Vienam darbuotojui teko 34 700 Lt BVP. Šio sektoriaus našumas atsiliko nuo kitų ES šalių ir Lietuvos ūkio šakų našumo. Didinti našumą – vienas svarbiausių Lietuvos žemės ūkio konkurencingumo palaikymo veiksnių.
bendroji žemės ūkio naudmenų struktūra
Efektyviai naudoti žemę trukdė žemės reformos metu susiformavusios labai smulkios privačios valdos. 2006 01 01 Ūkininkų ūkių registre buvo įregistruota 85 900 ūkių, jų vidutinis dydis – 12,2 hektaro. Buvo 3 % ūkių, valdančių daugiau kaip 50 ha, jiems teko 42 % visų deklaruotų žemės ūkio naudmenų ploto. 2020 10 buvo 86 067 ūkininkų ūkiai, jų vidutinis dydis – 15,5 hektaro. Palyginti su ES šalių ūkininkų ūkių struktūra, Lietuvoje labai mažai konkurencingų ūkių. Dalis komercinių ūkių valdo didžiulius žemės ūkio naudmenų plotus, turi kitų gamybinių išteklių, jiems geriau sekasi konkuruoti dėl investicinės paramos. Žemės naudojimo fragmentiškumą didina tarp sugrąžintos privačios žemės įsiterpę laisvos valstybinės žemės plotai. Netinkamos formos ir dydžio plotai sunkina ūkininkavimą, efektyvų technikos naudojimą ir naujų technologijų diegimą. Siekiama gerinti ūkių struktūrą, aprūpinimą naujausia žemės ūkio technika ir spręsti problemas, susijusias su ūkininkų amžiumi ir ūkio dydžiu. Palyginti su ES šalimis, Lietuvoje vyrauja maži pusiau natūriniai ūkiai, bet daugėja stambesnių specializuotų ūkininkų ūkių, juose auginamų daržovių ir veisiamų sodų, uogynų plotai užima 10–40 ha ir daugiau.
Daugėja ekologinės gamybos ūkių. 2001 jų buvo 290 (6,47 tūkst. ha sertifikuotos žemės plotas), 2002 – 393 (8,78 tūkst. ha), 2003 – 697 (23,29 tūkst. ha), 2004 – 1179 (42,96 tūkst. ha), 2005 – 1811 (69,4 tūkst. ha, t. y. daugiau kaip 1 % visų šalies žemės ūkio naudmenų), 2021 jau buvo 2529 ekologinės gamybos ūkiai. 2005 ūkiuose buvo laikoma apie 800 000 galvijų (iš jų 416 500 karvių), apie 1 114 700 kiaulių, apie 62 600 arklių, iš karvės per metus primelžta 4312 kg pieno. 2005 per metus pagaminta apie 232 000 t mėsos (skerdenos), primelžta apie 1 862 000 t pieno, surinkta apie 864 mln. kiaušinių, 1333 t medaus. 2022 metų pradžioje ūkiuose buvo laikoma 628 705 galvijų (iš jų 225 151 melžiamų karvių), 573 840 kiaulių, 12 502 arklių. 2021 iš karvės per metus primelžta po 6425 kg pieno. 2021 per metus pagaminta apie 207 640 t mėsos (skerdenos), primelžta 1 476 887 t pieno, surinkta 876,1 mln. kiaušinių, 7894 t medaus.
L: M. Treinys Talkos galia (žemės ūkio kooperacija vakar ir šiandien) Vilnius 1990; G. Vaskela Žemę išdalysim iki rudens... Vilnius 1990; B. Povilaitis Lietuvos žemės ūkis 1918–1940: jo raida ir pažanga Vilnius 1997; G. Vaskela Žemės reforma Lietuvoje 1919–1940 m.: analizuojant Rytų ir Vidurio Europos agrarinės raidos XX a. III–IV dešimtmečiais tendencijas Vilnius 1998; I. O. Bražukienė Lietuvos žemės ūkio raida XX amžiuje produkciniu teritoriniu aspektu Vilnius 2000; S. Pamerneckis Agrarinių santykių raida ir dinamika Lietuvoje: XVIII a. pabaiga–XIX a. pirmoji pusė Vilnius 2004; Lietuvos žemės ir maisto ūkis / Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas Vilnius 2006.
2059