Lietuvòs žémumos pagal kilmę skirstomos į dugnines morenines ir limnoglacialines. Dugninės moreninės žemumos juosia Žemaičių aukštumą bei Vakarų ir Rytų Žemaičių plynaukštes: Vakarų Žemaičių lygumą, Ventos vidurupio lygumą. Žemaičių aukštuma pereina į kelių dalių Vidurio Lietuvos žemumą. Ją sudaro keli segmentai, kuriuos skiria neaukštų, bet stačiašlaičių kalvagūbrių ruožai. Šiaurėje esančią Žiemgalos žemumą nuo kitos dalies skiria Linkuvos kalvagūbris. Piečiau esančią Nevėžio žemumą riboja sudėtinga kalvagūbrių virtinė, pasiekianti Nemuną Kauno apylinkėse. Tarp Vilkyškių kalvagūbrio vakaruose ir Vilkijos bei Čekiškės kalvagūbrių rytuose nutįsusi Karšuvos žemuma. Nemuno kairiajame krante plyti Užnemunės žemuma, pasiekianti Sūduvos aukštumą.
didžiausia Lietuvoje Vidurio Lietuvos žemuma
Lietuvos rytinėje ir pietinėje dalyse išlyginti paviršiai yra pakylėti, todėl jie vadinami lygumomis. Vienas jų – ledyno tirpsmo vandenų suformuotas paviršiaus pažemėjimas tarp Medininkų ir Švenčionių aukštumų rytuose, Aukštaičių ir Dzūkų aukštumų vakaruose; tai miškingas smėlingų lygumų ruožas. Lietuvos rytiniame pakraštyje plyti molinga limnoglacialinė Dysnos lyguma, sudaranti didelės Polocko lygumos segmentą. Šios lygumos aukštis viršija 100 metrų.
Lietuvos žemumų paviršių (Lietuvos reljefas) formavo ledyno padas. Jis ardė (Lietuvos šiaurėje) arba išgulėjo (vidurinėje dalyje) plačias dubumas. Ištirpus ledynams paviršiaus depresijose susiformavo platūs, kai kur ir gilūs limnoglacialiniai baseinai. Jų dugnus išlygino besikaupiančios nuogulos: pakrantėse – rupesnės, gelmėse – smulkesnės.
2341