Lietuvõs žiniãsklaida
Knygų leidyba
Rankraštinių knygų leidybos užuomazgos Lietuvoje siekia 14–15 a., kai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) valdovų ir didikų dvaruose imta perrašinėti istorines kronikas (Lietuvos metraščius), vėliau – ir teisinę (Lietuvos Statutus) literatūrą. 1499 užsienyje (Gdanske) buvo išspausdinta pirmoji specialiai LDK skirta bažnytinių apeigų knyga – Agenda (lotynų kalba parengė Vilniaus kanauninkas Martynas Radomietis). Vilniuje 1522 P. Skorina senąja bažnytine slavų kalba išleido pirmąją LDK knygą Mažoji kelionių knygelė (Malaja podorožnaja knižica). 1547 Karaliaučiuje išleista pirmoji knyga lietuvių kalba M. Mažvydo Katekizmas. Sistemingos knygų leidybos pradžia sietina su protestantiškų spaustuvių Lietuvos Brastoje (1553), Nesvyžiuje (1562), Łaske (1573–89), Vilniuje (apie 1574), Rygoje (1588) įsteigimu.
Vilniaus knygrišių įrištos 16 amžiaus knygos iš Žygimanto Augusto ir K. L. Sapiegos bibliotekų (Vilniaus universiteto biblioteka)
Vilniuje buvo išleistos pirmosios LDK knygos lietuvių kalba – P. Canisijaus katekizmo (apie 1585, neišliko) ir J. Ledesmos katekizmo Katekizmas, arba Mokslas kiekvienam krikščioniui privalus (išspausdinta 1595) vertimai. 16 a. Lietuvoje išėjo apie 500, 17 a. – apie 5000 knygų; lietuvių kalba 16–17 a. išleisti 46, 18 a. (iki 1795) – 158 spaudiniai. Vidutinis knygos tiražas buvo apie 500 egzempliorių. Knygų leidybą LDK skatino valstybės, ūkio, mokslo ir švietimo poreikiai, konfesijų kova dėl įtakos visuomenei, ją reguliavo LDK ir Lenkijos valdovų privilegijos, kontroliavo bažnytinė cenzūra (cenzūra).
vieno pirmųjų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės leidinių – P. Skorinos knygos Apaštalas – fragmentas (Vilniaus universiteto biblioteka)
16–17 a. knygų leidybą daugiausia organizavo ir finansavo religinės bendruomenės, 18 a. antroje pusėje veiklą perėmė komercinės spaustuvės, knygynai ir knygrišyklos. 16–18 a. LDK 23 vietovėse veikė 46 spaustuvės, daugiausia (16) Vilniuje. Daugiausia lietuviškų spaudinių išleido Vilniaus akademijos spaustuvė, evangelikų reformatų leidinių lietuvių kalba išspausdino Rheto spaustuvė. Kitos LDK kultūrai reikšmingos spaustuvės: Bazilijonų spaustuvė, Pranciškonų spaustuvė, Pijorų spaustuvė, Karcanų spaustuvė, Lenčickio spaustuvė, Vilniaus universiteto, vienuolynų, Evangelikų reformatų sinodo, stačiatikių Šventosios Dvasios brolijos spaustuvės (knygų leidyba Lietuvoje iki 1795).
K. Sirvydo Punktai sakymų... titulinis puslapis (J. Zawadzkio spaustuvė, Vilnius, 1845; Vilniaus universiteto biblioteka)
1795 Lietuvą prijungus prie Rusijos imperijos, jos valdžios institucijos varžė lietuviškų knygų leidybą; 1795–1864 buvo išspausdintos tik 585 lietuviškos knygos (knygų leidyba Lietuvoje 1795–1904). Bažnytinę cenzūrą (išskyrus religinių knygų) pakeitė pasaulietinė. Lietuvos teritorijoje veikė 36 spaustuvės, iš jų 20 spausdino lietuviškas knygas. 19 a. pradžioje atsiradus litografijai, pradėjus spaustuves mechanizuoti, spauda tobulėjo. 1864 įvestas lietuvių spaudos draudimas lotynišku šriftu sustabdė lietuviškų knygų leidybos raidą Didžiojoje Lietuvoje. Sumažėjo spaustuvių (1865–75 veikė 19, iš jų 14 Vilniuje), jos daugiausia leido knygas rusų, lenkų ir žydų kalbomis. Lietuviškų knygų leidybą valdžia organizavo rusišku raidynu – graždanka. Juo išspausdinti 66 leidiniai. Nuo 19 a. lietuviškos knygos leidžiamos ir užsienyje (lietuviškų knygų leidyba užsienyje).
1900 Didžiojoje Lietuvoje veikė 60 spaustuvių, iš jų 33 Vilniuje (žymiausios – Zawadzkio spaustuvė, Blumowicziaus spaustuvė, Dworzeco spaustuvė, Rommo spaustuvė, Syrkino spaustuvė). Nelegalią lietuviškų knygų leidybą Mažojoje Lietuvoje organizavo bei finansavo ir Lietuvos šviesuomenė. Spaudos draudimo laikotarpiu Mažojoje Lietuvoje išėjo apie 3000 pavadinimų lietuviškų leidinių (1830 jų skirta Didžiajai Lietuvai; lietuviškų knygų leidyba Mažojoje Lietuvoje). 1904 panaikinus spaudos draudimą Didžiojoje Lietuvoje atgimė lietuviškų knygų leidyba (knygų leidyba Lietuvoje 1904–1918). Gausėjo spaustuvių (1904 buvo 64, 1910 – 100, 1913 – 124), veikė trys raidžių liejyklos. E. Novickio spaustuvėje Vilniuje 1906 pradėjo veikti pirmoji rotacinė mašina, didesnėse spaustuvėse atsirado linotipų.
lietuvių spaudos draudimo metais graždanka išleista knyga Evangelios ant nedėlios dienų... (R. M. Rommo spaustuvė, Vilnius, 1865; Vilniaus universiteto biblioteka)
Vilniuje įsteigtos Vileišio spaustuvė, Kuktos spaustuvė, Kaune – Banaičio spaustuvė. Knygas leido Šv. Kazimiero draugija, Lietuvių mokslo draugija, Laukaitis, Dvaranauskas, Narjauskas ir bendrovė, knygynų savininkai – M. Šlapelienė Vilniuje, L. Jakavičius Rygoje. 1905–14 išleista 3600 pavadinimų lietuviškų knygų. Per I pasaulinį karą Rusijoje veikė Lietuvių spaustuvė, kurioje spausdinti Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti parengti lietuviški leidiniai. Iš viso karo metais išleista apie 1100 lietuviškų knygų.
V. Petravičiaus iliustracija iš knygos Gulbė karaliaus pati (1937)
Nepriklausomoje Lietuvoje knygų leidybai susiklostė palankios sąlygos; 1918–40 Lietuvoje išleista daugiau kaip 25 000 neperiodinių spaudinių (knygų leidyba Lietuvoje 1918–1940). Lenkijai okupavus didžiausią spaudos centrą Vilnių knygos iki 1924 daugiausia spausdintos Mažojoje Lietuvoje ir Vokietijoje. Iki 1925 Lietuvoje įsteigta apie 30 naujų spaustuvių; iš viso 1918–40 veikė 122 spaustuvės. Spaudos centru tapo Kaunas – 1933 čia veikė 55 spaustuvės (iš 110). Daugiausia lietuviškų knygų išspausdino didelių susivienijimų ir bendrovių spaustuvės: Dirva, Varpas, Spaudos fondas, Spindulys, Viltis, Šviesa. Valstybiniai leidėjai – Knygų leidimo komisija, Vytauto Didžiojo universiteto leidykla Universitas – leido vadovėlius, mokslo veikalus ir grožinę kūrybą. 1928 išleista pirmoji knyga akliesiems Braille’io raštu (aklųjų spauda).
1940 SSRS okupavus Lietuvą visos leidyklos ir spaustuvės nacionalizuotos. Kaune įsteigta Lietuvos SSR valstybinė leidykla per metus išleido apie 1000 leidinių. Vokietijos okupacijos laikotarpiu (1941–44) knygas leido 1941 įkurta Valstybinė leidykla, atkurta Sakalo leidykla, t. p. Finansų valdyba, Lietuvos ūkio rūmai ir kiti. Išėjo apie 820 leidinių. Veikė griežta karinė cenzūra. Nuo 1944 pabaigos visa Lietuvos leidyba buvo formuojama pagal SSRS modelį. 1945 Lietuvos SSR valstybinė leidykla buvo suskaidyta į keturias valstybines leidyklas, kurių pagrindu 1964 buvo įsteigtos leidyklos Vaga, Šviesa ir Mintis.
J. W. Goethe’s knygos Faustas (1978, dailininkas V. Kalinauskas; LATGA, 2020) viršelis
1975 Vilniuje įkurta mokslo literatūros leidykla Mokslas (1992 sujungta su Vyriausiąja enciklopedijų redakcija, nuo 1997 – Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, nuo 2010 – Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras), 1985 – vaikų literatūros leidykla Vyturys. 1940–89 išleista apie 88 000 knygų (iš jų 63 060 lietuvių, 16 913 – rusų kalba). SSRS okupacijos laikotarpiu (1940–90) leidyklų planai turėjo būti tvirtinami ne tik Lietuvoje, bet ir SSRS Spaudos komitete, Lietuvos komunistų partijos ir SSKP centro komitetų Propagandos skyriuose, leidiniai spausdinti tik gavus cenzūros įstaigos Glavlit leidimą.
Režimo oponentų knygos buvo draudžiamos. Nepaisant nepalankių sąlygų, buvo išleista vertingos mokslinės literatūros, originalių vadovėlių, lietuvių rašytojų kūrinių (1940–84 išėjo 8360 grožinės literatūros knygų bendru 147 mln. egzempliorių tiražu; knygų leidyba Lietuvoje 1940–1990). 20 a. devinto dešimtmečio pabaigoje SSRS, atsisakiusi knygų leidybos monopolio, ėmė švelninti cenzūrą ir sudarė sąlygas įsitraukti į knygų leidybą kooperatyvams ir pavieniams asmenims.
A. Liobytės knygos Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį (1970, dailininkė B. Žilytė; LATGA, 2020) viršelis
1990 Lietuvai atgavus nepriklausomybę buvo visiškai panaikinta cenzūra knygų leidyba Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo). Pradėtos leisti anksčiau draustos knygos (politinių kalinių ir tremtinių atsiminimai, kita). Leidybai reglamentuoti 1996 priimtas Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas. Knygų leidybai įtakos turėjo politinės ir socialinės permainos, rinkos ekonomika. 1990 buvo veikė 71 leidykla ir leidėjas, 1992 – apie 500, 2006 – apie 550, 2018 – 514, 2022 – 535 leidėjai. 1991 išleistų knygų bendras tiražas buvo didžiausias per visą lietuviškų knygų leidybos istoriją. Nuo 1992 knygų tiražai ėmė mažėti daugiausia dėl ekonominių priežasčių. 1998 imtos leisti skaitmeninės knygos.
Didžiausios leidyklos Šviesa ir Alma littera, 2002–22 susijungusios į Baltijos šalyse didžiausią knygų leidybos įmonių grupę Alma littera įmonių grupė, kasmet išleisdavo apie 15 % visų knygų. Kitos didesnės leidyklos (2010–22): Ridsales (iki 2022 Termorenovacija), Obuolys, Tyto alba, Svajonių knygos, Baltos lankos, Nieko rimto, Vaga, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilniaus universiteto leidykla, Naujasis lankas, Katalikų pasaulio leidiniai, Jotema, Sofoklis, Vitae litera, Briedis, Petro ofsetas, Printėja, Utenos Indra, BALTO leidybos namai, Terra publica, Klaipėdos universiteto leidykla, Technologija, Gimtasis žodis, Presvika, Kitos knygos, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras.
Pasaulinės literatūros bibliotekos knygų serija (leidykla Vaga, Vilnius)
Vidutiniškai didžiausios leidyklos išleidžia daugiau kaip po 110 knygų per metus, apie 70 leidėjų išleidžia daugiau kaip 10 knygų per metus. Iš viso knygų leidybos srityje 2016 dirbo apie 700 žmonių. Leidėjų interesus gina Lietuvos leidėjų asociacija (LLA), Lietuvos akademinių leidyklų asociacija (LALA, įkurta 2005; vienija mokymo institucijų leidyklas) ir kitos organizacijos. Didžiausios 21 a. pradžios spaustuvės: Rytas print („Lietuvos ryto“ spaustuvė, įkurta 1994), BALTO print (įkurta 1996), Spauda, Petro ofsetas (įkurta 1994), Spindulys, Aušra, Titnagas, Standartų spaustuvė (įkurta 1991), S. Jokužio leidykla-spaustuvė (įkurta 1990), Garsų pasaulis, Scandbook, Hautica, Spaudos kontūrai, Lodvila, Standart Impressa, Kopa, Printela. Iš viso 2020 veikė apie 410 spaustuvių.
Vilniaus knygų mugėje
Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto (nuo 2010 – Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras) išleistos knygos
1
2
3
4
5
Periodinė spauda
žurnalo Varpas 1889 sausio nr. 2
Pirmasis periodinis leidinys Lietuvoje buvo 1760 Vilniuje pradėtas leisti laikraštis lenkų kalba Kurier Litewski. 19 a. pirmoje pusėje Lietuvoje, pradedant laikraščiu Tygodnik Wileński ir Dziennik Wileński, lenkų kalba ėjo daug ir įvairios spaudos. 1802 Vilniuje išėjo pirmasis laikraštis prancūzų, 1810 – vokiečių, 1841 – žydų kalba. 1862–63 baltarusių kalba buvo leidžiamas sukilėlių laikraštis Mužyckaja prauda. 19 a. įvairių laiku ėjo apie 30 įvairaus pobūdžio rusiškų periodinių leidinių. Pirmieji periodiniai leidiniai lietuvių kalba pasirodė 19 a. trečiame dešimtmetyje Prūsijos valdomoje Mažojoje Lietuvoje (lietuviška periodinė spauda Mažojoje Lietuvoje).
1864 buvo uždrausta lietuviška spauda lotyniškais rašmenimis. 1897 nelegaliai pasirodė valstiečiams skirto laikraščio Baltasis erelis pirmasis numeris. 1883 Mažojoje Lietuvoje išėjo pirmasis lietuviškas žurnalas Aušra, vėliau buvo leidžiami žurnalai Varpas, Žemaičių ir Lietuvos apžvalga, Tėvynės sargas, Ukininkas ir kiti. 19 a. antroje pusėje prasidėjus masinei lietuvių emigracijai lietuviškų periodinių leidinių atsirado Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kitose šalyse (lietuvių išeivijos spauda).
Panaikinus spaudos draudimą 1904 Sankt Peterburge pradėjo eiti pirmasis legalus lietuviškas periodinis leidinys Rusijoje – savaitraštis Lietuvių laikraštis, Vilniuje – pirmasis lietuviškas dienraštis Vilniaus žinios. Savo leidinius ėmė leisti politinės partijos. Lietuvos demokratai leido laikraščius Lietuvos ūkininkas, Lietuvos žinios, Rygos naujienos, krikščionys demokratai – Nedėldienio skaitymas, Rygos garsas, Aušra. Ėjo socialdemokratų savaitraščiai Naujoji gadynė, Skardas, Žarija (visi 1906–08).
dienraščio Vilniaus žinios 1904 gruodžio 11 d. nr. 2
Tautines demokratines idėjas skleidė laikraštis Viltis, žurnalas Vairas. Pasirodė įvairioms skaitytojų grupėms skirtų periodinių leidinių: Draugas, Jaunimas, Šaltinėlis, Aušrinė, Ateitis, Lietuvaitė, Lietuvos bitininkas, Mokykla, Lietuvių tauta, Vargonininkas, Vaivorykštė. 1905–17 Lietuvoje ėjo daugiau kaip 200 lietuviškų periodinių leidinių. Laikraščių tiražai būdavo apie 5000, žurnalų – apie 1000 egzempliorių. I pasaulinio karo metais Lietuvoje buvo leidžiami vokiečių okupacinės administracijos laikraščiai Dabartis, Kownaer Zeitung, Wilnaer Zeitung (abu 1916–18). 1917 pabaigoje sustiprėjus lietuvių tautinio atgimimo sąjūdžiui Vilniuje pasirodė tautininkų laikraščiai Lietuvos aidas (jame 1918 nelegaliai paskelbtas Vasario 16 Aktas), Darbo balsas ir Tėvynės sargas.
1918 atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę buvo atgaivinti prieš I pasaulinį karą leisti periodiniai leidiniai, įkurta naujų. 1918 Lenkijai okupavus Vilnių ir lenkų administracinė valdžia pradėjo naikinti lietuvybę ir persekioti lietuvišką spaudą. Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto narių grupė 1919–20 leido dienraštį Nepriklausomoji Lietuva, kurį pakeitė kiti leidiniai (Vilniaus krašto spauda). 1919 11 30 priimtas pirmasis Lietuvos spaudos įstatymas (galiojo iki 1935). 1922 įsikūrė Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjunga, 1929 – Lietuvos žurnalistų sąjunga.
laikraščio Lietuvos aidas 1918 02 19 nr. 22 (70)
1919 Kaune pradėjo eiti oficialus Lietuvos vyriausybės dienraštis Lietuva, kariuomenės žurnalas Karys, 1920 – Šaulių sąjungos žurnalas Trimitas, 1925 – karininkų žurnalas Kardas.
20 a. 3–4 dešimtmetyje leista katalikiškoji kultūrinė spauda
Krikščionys demokratai leido dienraščius Rytas, XX amžius. Žurnalus leido įvairios draugijos ir kitos organizacijos (Vienybė, Draugija, Ateitis, Židinys, Pavasaris, Skautų aidas ir kiti). Savo spaudą turėjo vienuolijos (jėzuitai leido žurnalus Misijos ir Žvaigždė, pranciškonai – žurnalą Šv. Pranciškaus varpelis ir kitus). Ėjo katalikų savaitraščiai Šaltinis, Žemaičių prietelius ir kiti, žurnalai mokytojams (Lietuvos mokykla), moterims (Naujoji vaidilutė ir kiti), jaunimui (Jaunimo vadas ir kiti); 20 a. trečiame dešimtmetyje pasirodė religinio kultūrinio pobūdžio žurnalai Logos, Soter, Romuva, gamtos mokslų žurnalas Kosmos. 1931 pradėtas leisti žurnalas Naujoji Romuva. Ėjo protestantų žurnalai Krikščionybės sargas, Pagalba, Mūsų žodis, Sėjėjas, laikraštis Lietuvos evangelikų kelias.
Po Gruodžio 17 perversmo (1926) įsivyravo tautininkų vyriausybės remiama spauda: Lietuvos aidas, Mūsų kraštas, Tėvų žemė, Lietuvis, Jaunoji Lietuva, Jaunoji karta, Akademikas. Ėjo ir opozicinių partijų leidiniai: Lietuvos ūkininkas, Lietuvos žinios, Varpas, Darbo balsas, Socialdemokratas, Darbo visuomenė, Mintis. Dažniausiai nelegaliai buvo leidžiami Lietuvos komunistų partijos leidiniai (Komunistas, Tiesa, Balsas, Priekalas ir kiti). Vilniaus vadavimo sąjunga leido žurnalą Mūsų Vilnius, Pasaulio lietuvių sąjunga – žurnalą Pasaulio lietuvis.
žurnalo Naujoji Romuva 1938 nr. 22–24
Ėjo nepriklausomi laikraščiai Diena, Dienos naujienos, Vakarų vėtra, Laisvoji mintis ir kiti. Žydų organizacijos jidiš kalba leido laikraščius Di Idiše Štime, Folksblat ir kitus. Kaune ėjo laikraščiai rusų kalba Echo (1920–40), Litovskij golos (1933–35) ir kiti. Lenkų kalba buvo leidžiami laikraščiai Litwa, Goniec Kowieński (1920–1940) ir kiti, vokiečių kalba – Litauische Rundschau (1920–29). 1918–40 leista apie 40 kultūros, literatūros ir meno periodinių leidinių. Svarbiausi žurnalai: Kultūra, Keturi vėjai, Trečias frontas, 7 meno dienos, Muzikos barai, Literatūros naujienos, Skaitymai, Muzikos menas, Pradai ir žygiai, Gaisai, Dienovidis ir kiti. Buvo leidžiami specializuoti mokslo žurnalai (Mūsų tautosaka, Athenaeum, Darbai ir dienos, Tauta ir žodis ir kiti). 1918–1940 iš viso buvo leidžiama apie 2000 įvairių periodinių leidinių. 1935 priimtas naujas spaudos įstatymas, kuris, palyginti su 1919 įstatymu, gerokai suvaržė spaudos laisvę, įteisino cenzūrą.
20 a. 3–4 dešimtmečio populiarioji spauda
1940 SSRS okupavus Lietuvą beveik visų laikraščių ir žurnalų leidyba buvo sustabdyta, dauguma darbuotojų represuota, įkurta cenzūros institucija Glavlit. Svarbiausiu laikraščiu tapo SSKP ideologiją propaguojanti Tiesa, pradėti leisti kiti panašaus turinio laikraščiai: Tarybų Lietuva, Valstiečių laikraštis ir kiti, toliau ėjo Komjaunimo tiesa, žurnalas Komunistas. Buvo leidžiami nepriklausomoje Lietuvoje ėję žurnalai Kultūra, Laisvoji mintis, Gimtasai kraštas, Mokykla ir gyvenimas, Žiburėlis, Gimtoji kalba, Bibliografijos žinios, Mūsų girios, Žemės ūkis ir kiti. 1940–41 leisti nauji arba pakeistais pavadinimais žurnalai Genys, Šeima, Liaudies ūkis, Šluota ir kiti. Iš viso 1941 birželį ėjo 37 periodiniai leidiniai.
Vokietijos okupacijos metais (1941–44) lietuviška spauda buvo varžoma ir cenzūruojama. Ėjo laikraščiai Į laisvę, Ateitis, Naujoji Lietuva, Ūkininko patarėjas, Tėvų žemė, Žemaičių žemė, Tėviškė, Lietuviai, žurnalai Savaitė, Žemės ūkis, Kūryba, tęstinis leidinys Lietuvių archyvas. Iš viso Vokietijos okupacijos metais Lietuvoje ėjo apie 40 legalių periodinių leidinių. SSRS kariuomenei užimant Lietuvą į Vakarus pasitraukė kai kurių lietuviškų laikraščių redakcijos. Vakarų Europoje veikusiose lietuvių leidyklose iki 1952 išleista apie 500 lietuviškų periodinių leidinių (karo pabėgėliai).
Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio 1988–89 spauda
1944 SSRS kariuomenės užimtoje Lietuvos dalyje pogrindyje veikiančios tautinės organizacijos ir partizanai 1944–57 leido ir platino atsišaukimus, biuletenius, laikraščius; iš viso pasirodė daugiau kaip 80 periodinių leidinių (Lietuvos partizanų spauda). SSRS okupacijos metais periodinės spaudos leidybą Lietuvoje kontroliavo Lietuvos komunistų partijos (LKP) centro komitetas ir specialios įstaigos (Glavlit). 1944–45 buvo atkurti kai kurie 1940–41 leisti ir įsteigti nauji periodiniai leidiniai (laikraščiai Tiesa, Sovetskaja Litva, Czerwony Sztandar ir kiti). Po J. Stalino mirties (1953) sušvelnėjus sovietiniam režimui įkurta naujų laikraščių ir žurnalų, spaudoje imta šiek tiek laisviau reikšti nuomonę, žurnaluose Pergalė, Kultūros barai, laikraščiuose Literatūra ir menas diskutuoti kultūros temomis. Buvo leidžiama įvairių ūkio šakų spauda (žurnalai Žemės ūkis, Tarybinė mokykla, Sveikatos apsauga ir kiti; 1985 iš viso 89 tokie leidiniai), jaunimo ir vaikų (laikraštis Lietuvos pionierius, žurnalai Jaunimo gretos, Genys), plačiai skaitytojų auditorijai skirta (Švyturys, Mokslas ir gyvenimas, Tarybinė moteris, Šluota) periodinė spauda, aukštųjų mokyklų ir mokslo įstaigų tęstiniai leidiniai bei mokslo žurnalai (Istorija, Kalbotyra, Knygotyra, Baltistica, Problemos ir kiti; 1985 jų buvo 69). 1985 ėjo 134 laikraščiai (iš jų 105 – lietuvių, 25 – rusų, 4 – lenkų kalba) ir 32 žurnalai. 20 a. aštuntame dešimtmetyje atgijo pasipriešinimo režimui spauda (Lietuvos pasipriešinimas sovietiniam okupaciniam režimui). 1985 SSRS paskelbtos pertvarkos požymiai ėmė reikštis ir Lietuvos spaudoje. Savaitraščiuose Gimtasis kraštas, Literatūra ir menas, laikraštyje Komjaunimo tiesa pradėti spausdinti poleminiai ir kritiniai straipsniai įvairiais aktualiais klausimais. Prasidėjus tautiniam atgimimui pradėta leisti Sąjūdžio spauda: Sąjūdžio žinios, Atgimimas (Sąjūdžio spauda). Pradėti leisti nepriklausomi kultūros žurnalai Sietynas, Krantai, laikraštis Dienovidis.
1990 02 09 priimtas Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatymas įtvirtino pagrindines spaudos laisvės nuostatas, panaikino cenzūrą. 1990 03 11 atkūrus Lietuvos nepriklausomybę pradėjo eiti nauji ir atgaivinti kai kurie iki 1940 leisti žurnalai ir laikraščiai. Susikūrė nacionaliniai dienraščiai Respublika (nuo 2014 leidžiamas tik internete), Lietuvos rytas, Lietuvos aidas, Kurier Wileński. Dar eina (2023) dienraščiai Kauno diena, Verslo žinios, Vakaro žinios, Vakarų ekspresas.
1995 sudarius apskritis atsirado apskričių laikraščiai (Klaipėda, Šiaulių kraštas, Alytaus naujienos, nuo 1989, Suvalkietis, Utenos apskrities žinios, nuo 1995, Telšių žinios, nuo 1999, ir kiti). 1993–2013 ėjo oficialus valstybės leidinys – laikraštis Valstybės žinios.
2007 ėję Lietuvos nacionaliniai dienraščiai
Po maždaug 45 metų pertraukos vėl legaliai imta leisti religinė spauda (žurnalai Katalikų pasaulis, Caritas (Artuma), Logos, Tėvynės sargas, Šaltinis, Saleziečių žinios, Soter, Naujasis židinys-Aidai, laikraščiai XXI amžius, Lietuvos evangelikų kelias). Leidžiami kultūriniai savaitraščiai Nemunas, Šiaurės Atėnai, Literatūra ir menas, 7 meno dienos, žurnalai Naujoji Romuva, Kultūros barai, Muzikos barai, Metai ir kiti. Mokslo klausimais rašo savaitraštis Mokslo Lietuva, istorijos – Voruta, kalbos – Gimtoji kalba, ekonomikos – Apskaitos, audito ir mokesčių aktualijos, sveikatos apsaugos – žurnalas Lietuvos sveikata, ekologijos – savaitraštis Žaliasis pasaulis, krašto apsaugos – Savanoris, žemės ūkio – laikraščiai Valstiečių laikraštis, Ūkininko patarėjas, žurnalas Mano ūkis (nuo 1995), miškų ūkio – žurnalas Mūsų girios, statybos – žurnalas Statyba ir architektūra (nuo 1957) ir kiti.
Nuo 1959 eina akliesiems skirtas žurnalas Braille’io ir reginčiųjų raštu Mūsų žodis. Leidžiama daug įvairiai skaitytojų auditorijai skirtų žurnalų (Moteris, Mano namai, nuo 1994, Savaitė, nuo 1999, Žmonės, nuo 2000, Panelė, nuo 1994, ir kiti).
2022 Lietuvoje ėjo 140 laikraščių (iš jų 4 ėjo 4–6, 48 – 2–3 kartus, 53 – kartą per savaitę; 125 lietuvių, 10 rusų, 3 lenkų kalba), 466 žurnalai (iš jų 403 lietuvių, 29 anglų, 8 latvių kalba) ir 138 kiti tęstiniai leidiniai.
2022 daugiausia žurnalų pavadinimų leido bendrovės UPG Baltic (44), Presa (40), Jūsų Flintas (39), SS leidyba (31), Egmont Lietuva (27), Leidiniai (17), tęstinių leidinių – Klaipėdos universiteto leidykla (5; t. p. 1 žurnalą), Vilniaus universitetas (10; t. p. 6 žurnalus), Vytauto Didžiojo universitetas (11; t. p. 2 žurnalus), laikraščių – bendrovės Flobis (3), Lietuvos rytas (3), VVARFF (3).
2022 išleista 850 (daugiausia išleido leidykla Šviesa – 213) smulkiųjų leidinių bendru 2,32 mln. egzempliorių tiražu. Dar Lietuvos periodinė spauda.
6
Radijas
Reguliarios Lietuvos radijo programos transliacijos pradėtos 1926 06 12 iš Kauno radijo stoties. 1926 įkurtas Kauno radiofono simfoninis orkestras. 1927 suvaidintas pirmas radijo teatro spektaklis (radijo teatras Lietuvoje). 1929 įsteigtas valstybinis radijas Valstybės radiofonas. Lenkijos okupuotame Vilniuje nuo 1927 veikė lenkų pastatyta Vilniaus radijo stotis ir Vilniaus radiofonas (Lenkijos radijo Vilniaus skyrius). 1935 Lietuva tapo Tarptautinės radijo sąjungos nare. 1936–39 veikė Klaipėdos radijo stotis (Klaipėdos radijas).
1940 SSRS okupavus Lietuvą Valstybės radiofonas buvo pertvarkytas, įtrauktas į Sąjunginį radijo komitetą Maskvoje, pradėtos transliuoti laidos iš Maskvos. 1940 laidas okupuotai Lietuvai pradėjo transliuoti Vatikano radijas. Vokietijos okupacijos laikotarpiu (1941–44) Lietuvos radijas buvo įtrauktas į Vokietijos radijo tinklą, buvo cenzūruojamas. 1944 SSRS vėl okupavus Lietuvą radijas tapo SSRS sąjunginio radijo padaliniu, pradėtas kurti laidinio radijo tinklas. Radijo centru tapo Vilnius; 1950 Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose įkurti sričių radijo centrai, 1963 – rajonų radijo redakcijos. 1956 įkurta antroji (kultūrinė muzikinė) Lietuvos radijo programa. Per visą SSRS okupacijos laikotarpį Lietuvos radijas buvo griežtai kontroliuojamas ir cenzūruojamas, 1948–88 visos užsienio radijo transliacijos buvo slopinamos.
Dideli pokyčiai Lietuvos radijuje prasidėjo 1988 – laidoje užsienio lietuviams paskelbta apie Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio susikūrimą. 1989 neliko cenzūros. 1990 įkurta valstybinė įstaiga Lietuvos radijas ir televizija. 1993 Lietuvos radijas ir televizija tapo Europos transliuotojų sąjungos (EBU) nariu. Nacionalinis radijas 2024 transliavo 3 radijo programas: LRT Radijas (iki 2012 – Lietuvos radijas), LRT Klasika (veikia nuo 2003, iki 2012 – Klasika), LRT Opus (jaunimui, veikia nuo 2006, iki 2012 – Opus 3). Nuo 2004 LRT radijo programų galima klausytis internetu. 1989 12 31 pradėjo veikti pirmoji komercinė radijo stotis M-1. Vėliau pradėjo veikti komercinės radijo stotys Radiocentras, Znad Wilii, M-1 plius, Lietus, Pūkas, Žinių radijas, RC2 (nuo 2005 – Zip FM) ir kitos. 2024 pradžioje 39 transliuotojai transliavo 19 nacionalinių, 15 regioninių, 16 vietinių ir 6 internetines radijo programas; populiariausios programos: M-1, Lietus, LRT radijas, Radiocentras, Relax FM. Dar radijas Lietuvoje.
1928 užsienyje (Jungtinėse Amerikos Valstijose) pradėtos transliuoti lietuviškos radijo programos.
7
Televizija
Lietuvos televizijos studijoje pirmoji Lietuvos televizijos diktorė Gražina Bigelytė ir operatorius Algirdas Araminas (1957)
1957 Lietuvoje įkurta pirmoji televizija – Vilniaus televizijos studija, televizijos bokšte Konarskio gatvėje Vilniuje įrengtu siųstuvu pradėtos transliuoti reguliarios televizijos programos, įsteigtas Lietuvos valstybinis televizijos ir radijo komitetas prie LSSR Ministrų tarybos. 1962 pradėta reguliariai transliuoti Maskvos (Centrinės) televizijos programą. 1975 Vilniuje pastatytas televizijos aparatinių ir studijų kompleksas, pradėtos rodyti spalvotosios televizijos programos. 1981 pastatytas naujas 326,47 metrų aukščio televizijos bokštas Karoliniškėse.
SSRS okupacijos laikotarpiu Lietuvos televizija atliko propagandinę funkciją, laidos cenzūruotos Glavlit darbuotojų. Nuo 1957 kurti televizijos spektakliai (televizijos teatras Lietuvoje). 1968 įsteigtas Telefilmo padalinys kūrė vaidybinius ir dokumentinius filmus (televizijos kinas Lietuvoje). Įkurti radijo ir televizijos meno kolektyvai: Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos orkestras, mišrus choras (veikė 1963–93), Armonikos ansamblis, liaudies muzikos orkestras (1977–83), vaikų choras (nuo 1979).
pirmasis Lietuvos televizijos pastatas Vilniuje. Filmuoja operatorius A. Barkus (1957)
1988 atsirado persitvarkymą ir viešumą deklaruojančių laidų, tiesiogiai transliuoti Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio mitingai, jo Steigiamasis suvažiavimas (1988). LSSR valstybinis televizijos ir radijo komitetas 1990 reorganizuotas į Lietuvos radiją ir televiziją. 1991 01 13 SSRS kariuomenės desantininkai ginkluotu šturmu užėmė televizijos bokštą ir Lietuvos radijo ir televizijos kompleksą. Nepriklausomos Lietuvos televizijos transliacijos netrukus buvo organizuotos iš Kauno studijos ir Aukščiausiosios Tarybos pastato Vilniuje. 1991 08 22 okupantams pasišalinus iš užgrobtų pastatų, 1991 09 01 vėl pradėta transliuoti iš televizijos studijos Vilniuje.
pirmasis Dainų dainelės konkursas Lietuvos televizijos studijoje (1974)
Lietuvos televizija tapo visuomeniniu transliuotoju (LTV, nuo 2012 – LRT televizija), finansuojamu iš valstybės biudžeto ir reklamos lėšų (2014 LRT komercinė reklama uždrausta). LRT televizija matoma visoje Lietuvoje, per internetinį naujienų portalą (reguliarios transliacijos nuo 2006) – ir visame pasaulyje. 1992–93 transliuota antroji Lietuvos televizijos programa iš Kauno, 2003 atnaujinta ji tapo antruoju iš Vilniaus transliuojamu kanalu (LTV2, nuo 2012 LRT Kultūra). Nuo 2007 palydovu transliuojamas kanalas LRT Lituanica (iki 2012 LTV World) užsieniui. 2015 LRT pirmoji Baltijos šalyse pradėjo transliuoti aukštosios raiškos formatu (kanalas LRT HD).
kuriamas videofilmas
1992 Lietuvos televizija pirmą kartą savarankiškai transliavo Barselonos olimpines žaidynes, nuo 1994 dalyvauja Eurovizijos dainų konkurse. 1992 prasidėjo televizijos rinkos privatizacijos procesas. Pirmoji komercinė televizija – Tele-3 (nuo 1993, nuo 1997 – TV3). 2002 įkurtas TV3 antrinis jaunimo kanalas Tango TV (nuo 2008 - TV6), nuo 2011 veikia antrinis kanalas TV8, nuo 2023 – kanalas rusų kalba TV 3 Plus. 1993 įkurta LitPoliinter TV, kuri 1995 reorganizuota į Laisvą ir nepriklausomą kanalą (LNK). 2003 įkurtas LNK antrinis kanalas TV1, 2007 – dukteriniai kanalai Liuks! (nuo 2020 2TV) ir Info TV. 1993 reorganizavus valstybinę Rytų Lietuvos televiziją (veikė nuo 1992), įkurta Baltijos televizija (BTV, nuo 2012 priklauso bendrovei Laisvas ir nepriklausomas kanalas). 2008 įkurta Lietuvos ryto TV. 2020 internetinis naujienų portalas Delfi.lt pradėjo transliuoti antžeminiais bei kabeliniais kanalais televiziją Delfi TV.
1990 įsteigtos pirmosios kabelinės televizijos įmonės (Inovacinė firma Init ir Parabolė Kaune bei Balticum TV Klaipėdoje). Pirmosios vietinės televizijos (Šiaulių televizija ir Panevėžyje Pan TV) pradėjo veikti 1991. Nuo 2003 lietuviškų televizijų programos transliuojamos ir per palydovą. 2004 siųstuvu Vilniuje pradėtos antžeminės skaitmeninės transliacijos (LNK, TV1 ir kelių užsienio televizijos kanalų), 2006 – skaitmeninės transliacijos laidinio plačiajuosčio ryšio tinklais (Gala TV).
2024 27 televizijos transliuotojai transliavo 40 programų: 22 per skaitmeninės antžeminės televizijos tinklus ar stotis, 14 kabelinės televizijos ir laidiniais plačiajuosčio ryšio (IPTV) tinklais, 4 programas per palydovą ar internete. 1955 Lietuvoje buvo registruota 5, 1977 – 713 000 televizorių, 2003 bent vieną televizorių turėjo 98,1 % namų ūkių. Čikagoje 1966–78 veikė lietuviška televizijos programa Lietuviai televizijoje, 1995 atkurta pavadinimu Amerikos lietuvių televizija (ALTV) ir transliuota iki 2001.
vienas Lietuvos radijo ir televizijos kabinetų po 1991 08 22, kai sovietų okupantai pasišalino iš užgrobtų pastatų
Čikagoje 1966–78 veikė lietuviška televizijos programa Lietuviai televizijoje, 1995 atkurta pavadinimu Amerikos lietuvių televizija (ALTV) ir transliuota iki 2001.
1996 priimtas Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas reglamentavo periodinių leidinių ir knygų leidybą, radijo ir televizijos veiklą. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymu (1996, naujos redakcijos 2000 ir 2004) radijui ir televizijai suteiktas visuomeninio transliuotojo statusas, panaikinta atskaitomybė Seimui.
Internetinė žiniasklaida
Vienas pirmųjų internetinės žiniasklaidos projektų Lietuvoje – 1997 sukurtas dienraščio Lietuvos rytas internetinis variantas lrytas.lt. Netrukus atsirado periodinių spaudos leidinių Kauno diena (kaunodiena.lt), Lietuvos žinios (lzinios.lt), Verslo žinios (vz.lt) internetiniai variantai. 2000 pradėjo veikti naujienų svetainė Delfi (Delfi.lt; įkurta 1999). Naujienų svetainių 21 a. pirmais metais sparčiai daugėjo; 2024 pradžioje populiariausios: delfi.lt, 15min.lt, tv3.lt, lrytas.lt, lrt.lt (įkurta 2000), autoplius.lt, skelbiu.lt, ve.lt, meteofor.lt, diena.lt, cvbankas.lt, aruodas.lt, lnk.lt, kasvyksta.lt, lamaistas.lt. Buvo kuriamos specializuotos svetainės (teisės – infolex.lt, tax.lt, transporto – cargo.lt, sporto – sportas.lt ir kitos, tapo populiarios laisvalaikio (one.lt, supermama.lt, zmones.lt ir kitos), informacinės svetainės. 2006 per internetinį naujienų portalą reguliariai pradėtos transliuoti Lietuvos televizijų laidos. Interneto dienoraštis (angl. blog) paplito 2005 (kuriami delfi.lt, alfa.lt, vz.lt ir kitose svetainėse). Internetinės žiniasklaidos plėtrai turi įtakos didėjanti interneto reklamos rinka, interneto vartotojų skaičius (2023 Lietuvoje internetu reguliariai naudojosi apie 89 % gyventojų). Dar Lietuvos internetinė žiniasklaida.
1920 Kaune įsteigta Lietuvos telegramų agentūra ELTA. Nuo 1991 Vilniuje veikia naujienų agentūros Baltic News Service Lietuvos skyrius.
Lietuvos konstitucinė santvarka
Lietuvos partijos ir profsąjungos
Lietuvos sveikatos apsaugos sistema