liežùvis (lingua), žmogaus ir stuburinių gyvūnų paslankus burnos ertmės organas, pritvirtintas prie jos dugno ir atliekantis įvairias funkcijas. Liežuviu galima pagriebti maistą, maišyti jį burnoje, nustumti į ryklę, įvertinti kokybę (skonį, konsistenciją).
Žmogus ir žinduoliai liežuviu gali burnos ertmėje sudaryti neigiamą slėgį (padeda jaunikliams žįsti). Liežuvis yra ir svarbus žmogaus kalbos padargas, padedantis tarti artikuliuotus garsus. Žmogaus liežuvyje yra apie 9 cm ilgio, apie 6 cm pločio, sveria apie 80 g. Liežuvį sudaro skersaruožiai raumenys, kurių skaidulos išsidėsčiusios įvairiomis kryptimis. Raumenys yra prisitvirtinę prie aplinkinių kaulų (apatinio žandikaulio, smilkinkaulio, poliežuvinio kaulo), todėl liežuvis gali lengvai keisti savo formą ir padėtį burnoje. Liežuvį dengia gleivinė, kuriai šiurkštumo suteikia speneliai: bendrojo jutimo receptorių turintys siūliniai ir skonio svogūnėlių turintys grybiniai, lapiniai bei pyliminiai. Liežuvio gleivinėje ir gilesniuose sluoksniuose yra daug įvairaus dydžio seilių liaukų, užpakalinėje liežuvio dalyje (šaknyje) yra liežuvio migdolas (limfoidinio audinio sankaupa, liežuvio tonzilė).
žmogaus liežuvis: 1 – šaknis, 2 – kūnas, 3 – viršūnė, 4 – grybiniai speneliai, 5 – lapinis spenelis, 6 – pyliminiai speneliai
Žuvų liežuvis yra tik gleivinės klostė. Daugumos varliagyvių liežuvis menkai išsivystęs, nuolat gyvenančių vandenyje redukuotas, kai kurių (urvinių salamandrų, varlių) judrus. Kai kurių vabzdžiais mintančių gyvūnų liežuvis būna ilgas ir lipnus. Daugelio roplių (driežų, gyvačių) liežuvis ilgas, su dvišaku galu, judrus ir jautrus. Daugumos paukščių liežuvis nejudrus, turi raginę dangą. Žinduolių liežuvio sandara panaši į žmogaus.
3023