ligóninė, asmens sveikatos priežiūros įstaiga, licencijuota fizinių ir juridinių asmenų veiklai. Tikslas – laiku diagnozuoti asmens sveikatos sutrikimus, padėti atgauti ir stiprinti sveikatą, teikti profilaktines medicinines paslaugas. Turinčios licencijas ligoninės gali verstis sveikatos priežiūros veikla. Jose būna priėmimo, diagnostikos ir gydymo kabinetai arba skyriai, laboratorijos. Kiekvienas stacionaro skyrius turi palatas ir ambulatorinę dalį.
Į stacionariąją ligoninę guldomi ligoniai, kuriems būtina nuolatinė medicinos priežiūra, taikomi sudėtingi diagnostikos ir gydymo metodai. Ligoniai priimami planine arba skubos tvarka. Skubos tvarka guldomi ir gydomi ligoniai, kurių gyvybei gresia pavojus, arba liga netrukus gresia paūmėti. Ligoninės būna viešosios arba biudžetinės; daugiaprofilės, turinčios įvairių skyrių (terapijos, chirurgijos, vaikų, akušerijos ir ginekologijos, neurochirurgijos, kardiochirurgijos, torakalinės chirurgijos, urologijos ir kita), arba specializuotos (tuberkuliozės ir plaučių ligų, infekcinės, reabilitacijos, slaugos).
Vilniaus ligoninė (1915–1917)
Istorija
Pirmosios ligoninės, arba gydyklos, atsirado 5 a. pr. Kr. Kinijoje, Babilonijoje, Egipte. Viena pirmųjų didelių ligoninių buvo įkurta 4 amžiuje Romos imperijos rytuose (Cezarėjos mieste Mažojoje Azijoje) prie vienuolyno. Pirmoji bažnyčios globojama ligoninė Europoje atsirado 529 Italijoje. Viduriniais amžiais bažnytinės ligoninės plėtėsi dėl maro, choleros, raupsų epidemijos, tarptautinių ryšių ir prekybos. 17 a. pabaigoje–18 a. pradžioje Vakarų Europoje atsirado pirmosios klinikos. 19 a. antroje pusėje klinika tapo ne tik gydymo, bet ir mokymo bei mokslinio tyrimo istaiga.
Ligoninė Lietuvoje
Ligoninės tipo įstaigos (vadinamosios špitolės) atsirado 16 a. pirmoje pusėje. Jos buvo išlaikomos labdaros, skirtos paliegusiems, pasenusiems, vienišiems neturtingiesiems globoti. 1796–99 senos nuskurdusios Vilniaus špitolės (Marijos Magdalietės, Švč. Trejybės, Išganytojo ir kitos) buvo sujungtos į vadinamąją Generalinę Šv. Jokūbo ligoninę – pirmąją Lietuvoje civilinę ligoninę, iki 1940 ir atkūrus nepriklausomybę vadintą Šv. Jokūbo ligonine.
19 a. pabaigoje, daugiausia 20 a. pradžioje, pradėta steigti privačias ligonines; ligonių gydymas ir išlaikymas jose kainuodavo labai brangiai. Buvo ligoninių, išlaikomų valstybės, savivaldybių ir privačių asmenų, visuomenės ir labdaros draugijų. 1919–1922 įvairiose Vilniaus ligoninėse įkurtos Vilniaus universiteto, 1922 Kauno ligoninėse – Kauno universiteto klinikos. 1930–40 pastatytos ligoninės Alytuje, Klaipėdoje, Marijampolėje, Panevėžyje, Telšiuose; Kaune pastatytos universiteto klinikos. 1940 privačios ligoninės buvo suvalstybintos, išplėstos, pradėtos statyti naujos. Vokietijos okupacijos metais buvo sugriauta apie 40 % ligoninių.
Po II pasaulinio karo ligoninės atstatytos, statomos naujos. 1960–87 pastatytos Ignalinos, Kėdainių, Kelmės, Kretingos, Molėtų, Ukmergės ir kitos ligoninės, Vilniaus respublikinė vaikų, Vilniaus respublikinė klinikinė ligoninė ir Onkologijos instituto klinikos Santariškėse, Vilniaus gimdymo namai.
Ligoninei vadovauja administracija (vadovas – direktorius; gydytojas arba vyriausioji gydytojas, kartais vadybininkas, teisininkas, ekonomistas), jos padaliniams – skyrių vedėjai ir vyresnieji ordinatoriai. Ligoninių steigėjai – fiziniai arba juridiniai asmenys, savivaldybės, apskričių administracija, Sveikatos apsaugos, Krašto apsaugos, Vidaus reikalų ministerijos.
Didžiausios ligoninės: Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninė Kauno klinikos, Vilniaus universiteto ligoninė Santaros klinikos, Klaipėdos universiteto, Šiaulių ir Panevėžio ligoninės.
2317