ligónių kasà, sveikatos draudimo įstaiga, teikianti apdraustiesiems paramą jiems susirgus. Esminis bruožas – solidarumas (reiškiasi įmokomis), atleidžiantis draudžiamąjį nuo bet kokios kitos asmeninės atsakomybės. Ligonių kasos fondą sudaro draudžiamųjų mokesčiai, darbdavių įmokos ir valstybės skiriamos lėšos. Iš šio fondo kompensuojama apdraustųjų su gydymu susijusios išlaidos, patirti nuostoliai arba bent jų dalis.
ISTORINĖ APŽVALGA. Ligonių kasų prototipų – savišalpos junginių susirgusiesiems paremti – buvo jau senovės Graikijoje ir Romos imperijoje. Viduriniais amžiais paplitus amatininkų cechams Vokietijoje kūrėsi draugijos pameistriams (mokiniams) remti (pameistrių ir meistrų įmokomis šelpė susirgusiuosius), kai kuriose šalyse – kasyklų darbininkų savitarpio pagalbos brolijos. Didėjant darbininkų skaičiui daugėjo darbininkų savitarpio pagalbos draugijų. 19 a. pirmoje pusėje darbdavių iniciatyva atsirado įmonių ligonių kasos, kurios rūpinosi tų įmonių darbuotojais. Amatininkai t. p. steigė savanoriškas ligonių kasas. 19 a. antroje pusėje ligonių kasos pradėjo kurtis teritoriniu principu. Didėjant darbo saugos reikalavimams savanoriškosios ligonių kasos nebepajėgė be valstybės pagalbos atlikti savo funkcijų, todėl pradėtos steigti privalomosios, vadinamosios obligatorinės, ligonių kasos. Pirmosios privalomosios ligonių kasos įsteigtos Vokietijoje 1883 pramonės samdiniams ir jų šeimų nariams drausti, vėliau jos apėmė ir prekybos bei žemės ūkio samdinius. Pagal Vokietijos ligonių kasų pavyzdį kitos pramoninės Europos valstybės sukūrė savarankišką ligos socialinio draudimo šaką. Šveicarijoje šalia privačių steigėsi ir komunalinės bei kantonų ligonių kasos. Didžiojoje Britanijoje iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos ligonių kasos nepriklausė socialinio draudimo sistemai. Rusijoje ligonių kasos pradėtos steigti pagal 1912 Draudimo įstatymą, per jas pradėtas socialinis draudimas. Carinė vyriausybė planavo paskirti ligonių kasoms vadovauti valdžiai lojalius darbininkus, bet šiuos planus sužlugdė Spalio perversmas (1917). Po Pirmojo pasaulinio karo ligonių kasų veikla suaktyvėjo Bulgarijoje, Italijoje, Lenkijoje ir kitose šalyse.
LIETUVOJE 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje kai kuriose didesnėse pramonės įmonėse (pvz., Kaune – Rekošo, brolių Šmidtų, brolių Tilmansų fabrikuose, Šiauliuose – Platerio kartono fabrike, Zaborskio medienos apdirbimo dirbtuvėse) atsirado privačių, įmonių savininkų įsteigtų, ligonių kasų. Jos darbininkams teikė pirmąją medicinos pagalbą, kartais ir nedarbingumo pašalpas. Į ligonių kasos fondą buvo atskaitoma 1–2,5 % darbo užmokesčio. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą ligonių kasos daugiausia veikė vienoje įmonėje, bet buvo ir bendrųjų, apėmusių kurią nors veiklą, pvz., kojinių mezgėjų, metalo apdirbėjų. Per Pirmąjį pasaulinį karą ligonių kasos nunyko. Pagal 1925 Ligonių kasų įstatymą, ligonių kasos buvo organizuojamos teritoriniu principu. Jas steigė ir sąmatas tvirtino 1926 įkurta Vyriausioji socialinio draudimo valdyba, už ligonių kasų veiklą atsakė Vidaus reikalų ministerija. 1928 pabaigoje įsteigtos pirmosios septynios teritorinės ligonių kasos – Kauno miesto (pirmoji), Kauno apskrities, Šiaulių, Panevėžio, Ukmergės, Marijampolės, Vilkaviškio miestų ir apskričių. 1931 miestų ir apskričių ligonių kasų teritorijos buvo išplėstos prijungus gretimas apskritis ir pavadintos apygardomis. 1932 įsteigtos dar 3 apygardų ligonių kasos – Alytaus, Telšių ir Tauragės. Ligonių kasos privaloma tvarka draudė valstybės, savivaldybių, privačiai samdomus asmenis. Įstatymas nebuvo taikomas žemės ūkio darbininkams, laikinai (iki vieno mėnesio) pasamdytiems, daugiau kaip 400 litų per mėnesį (nuo 1934 – daugiau kaip 1000 litų) uždirbantiems asmenims, t. p. valstybinių įstaigų ir savivaldybių tarnautojams (jie galėjo draustis savanoriškai). Susirgusiems ligonių kasų nariams (ir jų šeimos nariams) nemokamai buvo teikiama pirmoji medicinos ir ambulatorinė pagalba, gydymas ligoninėje, vaistai, tvarsliava, gimdymo pagalba ir dantų gydymas pagal nustatytas normas, t. p. skiriamos nedarbingumo, gimdymo ir žindymo pašalpos, kasos nariui mirus – laidojimo pašalpa artimiesiems. Įvedus teritorinį draudimą privačios ligonių kasos likviduotos. Šalia teritorinio draudimo konkrečiais įstatymais buvo reguliuojama Susisiekimo ministerijos vadinamosios Geležinkeliečių, Lietuvos banko tarnautojų, Žemės ūkio ministerijos laisvai samdomų eigulių, Šventosios Zitos draugijos narių (tarnaičių), Vytauto Didžiojo universiteto ligonių kasų veikla. Ligonių kasų lėšas sudarė narių mokesčiai, samdytojų, valstybės iždo įmokos, ligonių kasų valdomo turto pajamos, aukos ir kita. Ligonių kasų tarnautojams algos buvo mokamos iš vadinamojo valstybės priedo (skiriamas iš valstybės biudžeto per Vidaus reikalų ministeriją). 1931 Lietuva ratifikavo Pramonės, prekybos ir namų ruošos darbininkų draudimo ligoje tarptautinę konvenciją, priimtą 1927 Ženevoje. 1934 įsigaliojo naujas Ligonių kasų įstatymas. 1938 buvo apie 141 400 apdraustų asmenų, iš jų daugiau kaip 77 500 ligonių kasų narių ir apie 64 000 jų šeimų narių; 42 % apdraustųjų iš ligonių kasų gavo paramą. Ligonių kasos steigė savo gydymo įstaigas (pvz., Kauno miesto ir apskrities ligonių kasa – sanatoriją Birštone), leido žurnalus Darbo sveikata (1929–33), Sveikata ir darbas (1934–40), Socialinio draudimo statistikos metraštį (3 knygos 1936–39). Vilniuje ligonių kasa veikė 1921–39 pagal Lenkijos įstatymus, draudė nuo ligų, nelaimingų atsitikimų, t. p. invalidumo, senatvės ir nedarbingumo išmokoms gauti, mokėjo pensijas valstybės tarnautojams, 1937 pabaigoje Vilniaus krašte buvo daugiau kaip 28 000 apdraustųjų. Klaipėdos krašte pagal atskirą įstatymą 1923–39 veikė draudimo įstaiga, kuri draudė visus samdomus asmenis (ir žemės ūkio darbininkus) nuo ligos, nelaimingų atsitikimų, t. p. invalidumo ir senatvės išmokoms gauti; 1938 turėjo 34 700 apdraustų asmenų. 1940 sovietų valdžia panaikino Lietuvos ligonių kasas ir visą sveikatos draudimo sistemą. Socialinis draudimas buvo vykdomas valstybės lėšomis.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę pagal Valstybinio socialinio aprūpinimo sistemos pagrindų įstatymą (1990) socialinis draudimas atskirtas nuo globos ir rūpybos, įteisintas savarankiškas socialinio draudimo biudžetas, 1992 prie Sveikatos apsaugos ministerijos įsteigta Valstybinė ligonių kasa. Iki 1997 biudžeto lėšos valstybinėms gydymo įstaigoms buvo perskirstomos ne tiesiogiai per šią kasą, bet per savivaldybes. 1996 priimti Sveikatos draudimo ir Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymai, 1997 pradėta sveikatos reforma, sveikatos draudimo funkcijas perėmė teritorinės ligonių kasos apskrityse (Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių), įkurtas Privalomojo sveikatos draudimo fondas. Valstybinė ligonių kasa atsako už Privalomojo sveikatos draudimo fondo sudarymą ir jo lėšų panaudojimą, prižiūri teritorinių ligonių kasų veiklą, tvarko draudžiamųjų privalomuoju sveikatos draudimu registrą. Teritorinės ligonių kasos apmoka sveikatos priežiūros įstaigoms už suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, vaistinėms – už apdraustiesiems išduotus vaistus ir medicinos pagalbos priemones, privalomuoju sveikatos draudimu apdraustiems gyventojams kompensuoja vaistų ir medicinos pagalbos priemonių įsigijimo, galūnių, sąnarių, organų protezų įsigijimo ir protezavimo, medicininės reabilitacijos, sanatorinio gydymo išlaidas ir kita. 2006 Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto pajamos buvo 3,4 mlrd. litų, iš jų 45,8 % sudarė Valstybinės mokesčių inspekcijos pervedami gyventojų pajamų mokesčio atskaitymai, 24,8 % – valstybės biudžeto įmokos ir asignavimai, 17,8 % – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (Sodra) surenkamos privalomojo sveikatos draudimo įmokos, 11,6 % – kitos pajamos. Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto išlaidos buvo apie 3,1 mlrd. litų, iš jų 68,1 % sudarė išlaidos asmens sveikatos priežiūros paslaugoms apmokėti, 17,7 % – vaistams ir medicinos pagalbos priemonėms kompensuoti, 4,7 % – išlaidos sveikatos programoms finansuoti, 3,5 % – medicininei reabilitacijai ir sanatoriniam gydymui kompensuoti, 2,7 % – išlaidos galūnėms, sąnariams ir organams protezuoti, protezams įsigyti ir centralizuotai apmokamiems vaistams, medicinos pagalbos priemonėms kompensuoti, 3,3 % – kitos išlaidos. Teritorinės ligonių kasos buvo sudariusios sutartis su 16 slaugos ligoninių, 14 greitosios medicinos pagalbos stočių, 439 (iš jų – 244 privačių) šeimos gydytojų kabinetais, pirminės sveikatos priežiūros centrais ir klinikomis, kitomis ambulatorines medicinos paslaugas teikiančiomis įstaigomis, daugiau kaip 1400 vaistinių, 87 ligoninėmis. Didžiausia teritorinė ligonių kasa – Vilniaus – aptarnavo 32 % šalies gyventojų.
345