Ligūrija

Ligrija (Liguria), sritis Italijos šiaurės vakaruose, prie Ligūrijos jūros Genujos įlankos. Vakaruose ribojasi su Prancūzija. Apima Genujos metropolinį miestą ir 3 provincijas: Imperijos, La Spezijos ir Savonos.

Plotas 5421 km². 1,50 mln. gyventojų (2023). Centras – Genuja (558 700 gyventojų, 2023); kiti didesnieji miestai (tūkst. gyventojų, 2023): La Spezia (92,1), Savona (58,2), San Remo (52,8), Imperia (42,1). Paviršius kalnuotas. Prancūzijos pasienyje yra Ligūrijos Alpės (Pajūrio Alpių dalis; didžiausias aukštis 2651 m, Marguareiso kalnas), Ligūrijos vidurinėje dalyje – Ligūrijos Apeninai, rytuose įsiterpia Toskanos‑Emilijos Apeninai. Kalnagūbriai daugiausia prieina prie pat jūros, tik kai kur yra siaurų žemumų ruožų. Ligūrijos Alpėse yra karstinių reljefo formų, apie 1500 karstinių urvų. Klimatas mediteraninis (kalnuose vertikalusis zoniškumas). Liepos mėnesio temperatūra 24–25 °C, sausio mėnesio 3–9 °C; per metus iškrinta 800–1300 mm kritulių. Pietinės dalies upės (Arroscia, Vara ir kitos) trumpos, teka į Genujos įlanką, šiaurinės dalies upės (Tanaro, Bormida, Orba, Taro) priklauso Po upės baseinui.

Ligūrijos jūros pakrantė La Spezijos provincijoje, Ligūrijos srities rytuose; Manarola – vienas iš penkių Cinque Terre miestelių

Ligūrija – ekonomiškai stipri Italijos sritis. Pramonė daugiausia sutelkta Genujos aglomeracijoje, Savonoje, La Spezijoje. Naftos perdirbimas, chemijos ir naftos chemijos pramonė, metalurgija (žaliavos importuojamos). Laivų statyba, energetikos, tekstilės, cemento, maisto pramonė.

Pakrantės žemumose ir kalnų slėniuose yra žemės ūkio naudmenų. Daržininkystė (daugiausia auginami pomidorai), sodininkystė, t. p. auginama alyvmedžiai, vynmedžiai, gėlės, kiti dekoratyviniai augalai. Žvejyba. Kurortai. Tarptautinis turizmas. Ligūrijos pajūris (Italijos Rivjera) – vienas vaizdingiausių Europos regionų. Populiariausi turizmo centrai ir kurortai – San Remo (jame vyksta kasmetinis itališkų dainų festivalis), Imperia, Portofino, Rapallo, Levanto. Kultūrinis kraštovaizdis Ligūrijos jūros pakrantėje tarp Cinque Terre (5 miesteliai: Monterosso, Vernazza, Corniglia, Manarola ir Riomaggiore) ir Portovenerės ir 3 salos (Palmaria, Tino ir Tinetto) – pasaulio paveldo vertybė (nuo 1997).

Didžiausi prekybos uostai – Genuja (krovinių apyvarta 46,8 mln. t, 2016), La Spezia; juose yra keltų terminalai. Ligūrijos pakrante eina automobilių magistralė ir geležinkelis; dar 4 automobilių magistralės ir geležinkeliai iš Ligūrijos miestų eina į Italijos šiaurinės dalies miestus. Genujos tarptautinis oro uostas.

Istorija

Maždaug 6 a. pr. Kr. regione gyveno ligūrai, manoma, šių vietų autochtonai, kurie ilgainiui buvo kultūriškai paveikti keltų. Nuo pakrančių į šiaurę laikui bėgant juos nustūmė finikiečiai, graikai, kartaginiečiai. 2 a. pr. Kr. regioną nukariavo romėnai.

Viduriniais amžiais Ligūrija atiteko Pjemontui ir Lombardijai, pakrantes nuo 11 a. pradžios pamažu prisijungė Genuja. Ligūrija jai priklausė iki 1797, kai ją užgrobė Napoleonas Bonapartas ir įkūrė Ligūrijos respubliką, kuri 1805 panaikinta ir Ligūrija aneksuota Prancūzijos.

Vienos kongresas 1815 Ligūriją perdavė Sardinijos-Pjemonto karalystei, jos sudėtyje kraštas pervadintas į Genujos kunigaikštystę. 19 a. Ligūrija buvo vienas svarbiausių italų risordžimento centrų. Nuo 1861 Italijos karalystės dalis. Per II pasaulinį karą čia buvo stiprus partizaninis judėjimas.