likmas, esminė priežastis to, kas lemta visiems mirtingiesiems ir (kai kuriose mitologijose) dievams. Aukščiausia protingoji jėga, viešpataujanti Visatoje ir žmonių gyvenime nukreipdama jį pagal tam tikrus išankstinius žmogaus nevaldomus dėsnius. Likimas skiriamas nuo gamtinio priežastingumo, kuris gali būti pažintas, moksliškai paaiškintas priežasties–pasekmės santykiu, taip pat nuo krikščioniškojo teleologinio determinizmo, kuriame Dievo Apvaizdos tikslai visada yra aiškūs bent jau pačiam dieviškajam protui, o žmogaus laisva valia yra reikšminga. Liaudies tikėjimuose likimas – neišvengiama lemtis, kuriai paklūsta žmonės ir (iš dalies) dievai. Hinduizmo pasaulėžiūroje kiekvienas žmogus savo dorais ir blogais poelgiais (karma) užsitarnauja geresnį ar blogesnį likimą kitoje reinkarnacijoje. Senovės graikų mitologijoje likimą personifikuoja trys moteriškos giminės būtybės moiros, balansuojančios tarp asmeninio ir neasmeninio pradų. Jos neturi aiškiai apibrėžto individualumo, todėl visi tikintys likimu siekia jį ne pažinti, bet nuspėti – likimas savyje neturi nieko, kas būtų pažinu. Moira (dalia) yra aklas teisingumas, abejingas asmens atžvilgiu – visas pavienes būtis jis siekia ištirpdyti visuomeninėje būtyje. Likimas mitologiniame mąstyme glaudžiai susijęs su žmogaus mirties laiku ir aplinkybėmis. Likimas teisingas ir negailestingas ne tik pavieniams individams, bet ir dievams – senovės graikų mąstyme net Dzeuso savivalė buvo traktuojama kaip apribota. Antikos filosofijoje Herakleito logo sąvoka turėjo ir likimo prasmę – tai visuotinę pasaulio tvarką organizuojantis principas, universalus dėsningumas ir būtinybė, dėl kurios pasaulyje vyksta kaita. Helenizmo epochoje likimas suprantamas kaip viską apimantis, nuo konkrečios žmogaus būties atsietas nekintantis determinizmas – fatumas (lot. fatalis – likimo nulemtas). Fatalizmas teigia, kad žmogaus gyvenimo įvykiai ir poelgiai nuo jo nepriklauso – žmogaus valia nėra laisva, viskas, kas vyksta, yra būtinybės, Apvaizdos numatytų įvykių realizacija. Pasak stoikų, visa tikslinga ir planinga įvykių ir pasaulio daiktų tvarka yra prasminga, nes randasi iš logo protingumo. Ši iš anksto numatyta tvarka vadinama likimu, o tikslas, kurio ja siekiama, – Apvaizda. Stoikai idealizavo gebėjimą išdidžiai priimti likimo išbandymus. Pasak vėlyvojo stoicizmo atstovo Senekos, tą, kuris paklūsta savo noru, likimas veda gražiuoju, o besipriešinantį priverčia jėga. Boecijus likimui priešino Dievą kaip šio pasaulio kūrėją ir tvarkytoją, likimą traktavo kaip žmogaus nutolimą nuo Dievo. Teigė, kad žmogus turi remtis protu, blaiviai priimti nelaimes, tik tada piktoji lemtis ir joje esantis blogis jam bus pamoka, leidžianti dvasiškai tobulėti. Likimo idėja glaudžiai susijusi su astrologijos teorija ir praktika, ypač paplitusia viduriniais amžiais ir Renesanso laikotarpiu. Ji likimą traktuoja kaip galimą pažinti turinį – manoma, kad pagal Saulės, Mėnulio ir kitų dangaus kūnų išsidėstymą vienu ar kitu momentu galima numatyti įvykių eigą, baigtį, taip pat atskirų žmonių ar net tautų likimą. Iracionalistinėje filosofijoje (romantizmas, gyvenimo filosofija, F. Nietzsche, O. Spengleris, egzistencijos filosofija ir kita) likimas suprantamas kaip deterministinis mechanizmas, kurio nepaaiškina gamtinio priežastingumo mokslinis tyrimas. Likimo absoliutinimas būdingas kalvinizmui, kuris teigia, kad Dievas dar prieš pasaulio sukūrimą numatė, kad vieni žmonės (išrinktieji) bus išganyti, kiti pražus. Dievo nuosprendis yra nekintantis ir absoliutus. Kalvinistai nepropagavo fatališko žmogaus paklusimo likimui – teigė, kad žmogus turi būti įsitikinęs, kad yra Dievo išrinktasis, ir įrodyti savo išrinktumą gyvensena, kasdiene veikla ir poelgiais. Postmodernizmo filosofijoje svarstoma vadinamoji likimo krizė, susijusi su subjekto tapatybės krize, – tradicinės filosofijos sau tapatų subjektą pakeitus grynųjų skirtybių ir atsitiktinumų žaismui išnyko likimo objektas – vientisas, iš anksto nulemtas žmogaus gyvenimas.
2518