lkų kalbà, viena anatolų kalbų (indoeuropiečių kalbų šeima). Mirusi. Vartota pirmame tūkstantmetyje prieš Kristų Likijoje (Mažosios Azijos pietvakarinė dalis dabartinėje Turkijoje) gyvenusių likų. Artima luvių kalbai; manoma, likų kalba yra luvių kalbos vakarinių tarmių palikuonė. Žinoma iš antkapių (išliko apie 180) ir monetų (apie 200) įrašų, t. p. asmenvardžių ir vietovardžių, aptinkamų senovės graikų šaltiniuose. Svarbiausi rašto paminklai – Ksanto obelisko įrašas (likų A, likų B ir graikų kalbomis, 5 a. pr. Kr.) ir deivės Leto šventvietės stelos trikalbis (aramėjų, graikų, likų) įrašas (337 pr. Kr., rasta 1973). Išlikę 5–4 a. pr. Kr. įrašai (ne visi iki galo iššifruoti) užrašyti likų raštu, kurio pagrindas – vakarų graikų raštas, papildytas kai kuriomis raidėmis (bendri 24 ženklai). Skiriamos 2 tarmės: likų A ir archajiškesnė likų B (dar vadinama milijų, veikiausiai buvo paplitusi šalies šiaurėje). Tarmių skirtumai nedideli: likų A tarmėje anatolų kalbų *s>h, šiai tarmei būdingesnės analitinės vardažodžių formos ir prielinksninės konstrukcijos, likų B – laisvesnė sakinio struktūra. Iš likų kalbos 8–9 balsių pusė buvo nosiniai, aptinkama dviejų laringalų, būdingų anatolų kalboms, pėdsakų. Likų kalba yra sintetinė fleksinė. Vardažodžių buvo 5 linksniai, veiksmažodžių – 2 nuosakos (tiesioginė ir liepiamoji) ir 2 asmenuotės, bendraties priesaga -ana. Skyrė 2 gimines (bendrąją ir bevardę). Leksikoje daug skolinių iš Mažosios Azijos senųjų vietinių gyventojų kalbų. Aleksandrui Makedoniečiui 334 pr. Kr. nukariavus Likiją ir prijungus ją prie Graikijos, dauguma likų ėmė vartoti graikų kalbą. Likų kalba išnyko apie 1 a. po Kristaus.
85
1468