limfomà, piktybinis limfinės sistemos navikas. Pirmiausiai pažeidžia limfmazgius, vėliau gali išplisti į kitus organus: kepenis, blužnį, plaučius, kaulų čiulpus. Limfomos skirstomos į dvi dideles morfologines grupes: Hodgkino ir ne Hodgkino limfoma. Priežastys nežinomos, rizikos veiksniai: jonizuojančioji spinduliuotė, kai kurios cheminės medžiagos (pvz., esančios naftos produktuose), virusai (Epsteino ir Barr ar kiti onkogeniniai virusai), genetiniai veiksniai. Sergamumas Hodgkino limfoma – 2–4 iš 100 000 gyventojų per metus; vyrų ir moterų santykis 10:6. Ne Hodgkino limfoma per metus suserga 3–5 iš 100 000 gyventojų, vyrų ir moterų santykis 1,5:1, dažniausiai suserga vyresnio amžiaus žmonės. Sergant Hodgkino limfoma navikinės ląstelės išsidėsto tarp nenavikinių ląstelių (eozinofilų, neutrofilų, limfocitų, histiocitų, plazmocitų). Pagal tai, kokios navikinės ląstelės vyrauja, skiriami keli Hodgkino limfomos variantai: limfocitinis, nodulinės sklerozės, mišrių ląstelių, limfocitų išsekimo ir neklasifikuojamasis. Sergant ne Hodgkino limfoma naviką sudaro įvairaus subrendimo laipsnio limfocitai. Ne Hodgkino limfoma gali būti skirstoma į grupes pagal ląstelių, iš kurių susiformuoja navikas, tipus – B arba T ląstelių, didelių arba folikulinių ląstelių. Dažniausiai pasitaiko B ląstelių limfoma (apie 85 %). Skiriama labai daug (apie 29) ne Hodgkino limfomos tipų, pagal piktybiškumą jos skirstomos į grupes: mažo, vidutinio, didelio ir labai didelio piktybiškumo limfomas. Klinikiniai Hodgkino ir ne Hodgkino limfomų požymiai panašūs. Dažniausiai padidėja kaklo, viršraktikauliniai, pažastų, kirkšnių limfmazgiai. Jie neskausmingi, oda virš jų neparausta, gali susilieti į dideles limfmazgių grupes. Gali padidėti tarpuplaučio (spaudžia trachėją ir bronchus, ligonis gali jausti lengvą dusulį, sausai kosėti), pilvo ertmės (atsiranda dispepsijos požymių, gali kilti žarnų turinio nepraeinamumas) limfmazgiai. Neretai ligoniams pakyla temperatūra (kartais net daugiau kaip 38 °C), karščiavimas tęsiasi ilgai. Sumažėja darbingumas, ligoniai naktimis prakaituoja, kartais jiems niežti odą, mažėja kūno masė. Liga gali išplisti į kitus organus – padidėja kepenys, blužnis. Ligai pažeidus kaulų čiulpus atsiranda mažakraujystės simptomų, dėl trombocitų kiekio sumažėjimo odoje gali atsirasti petechinis bėrimas, spontaninės hemoragijos (mėlynės). Limfoma diagnozuojama atlikus padidėjusio limfmazgio biopsiją ir ištyrus histologiškai – nustatomas limfomos tipas, jos histologinis variantas. Aptikus limfomos (Hodgkino ar ne Hodgkino) ląstelių nustatomas ligos išplitimas, nuo kurio priklauso gydymo metodas. Atliekama krūtinės ląstos rentgenograma, pilvo organų echoskopija, kompiuterinė tomografija, magnetinio branduolių rezonanso tyrimas, trepanobiopsija (kaulų čiulpų biopsija). Pagal ligos išplitimą skiriamos 4 ligos stadijos: I – pažeista viena, II – dvi ir daugiau limfmazgių grupės aukščiau arba žemiau diafragmos, III – liga išplitusi abipus diafragmos, IV – liga išplitusi į kepenis, plaučius, kaulus, odą. Gydoma spinduline terapija ir chemoterapija, taikant jas atskirai arba derinant, naudojami monokloninių antikūnų preparatai. Esant atspariai (rezistentiškai) gydymui limfomai ar limfomos recidyvui gali būti skiriama radioimuninė terapija. Kaulų čiulpų (kamieninių ląstelių) transplantacija atliekama ligoniams, sergantiems tiek Hodgkino, tiek ne Hodgkino limfoma, kai limfoma recidyvuoja arba yra atspari gydymui. Dažniausiai atliekamos autologinės transplantacijos (naudojamos paties ligonio kaulų čiulpų ląstelės), gydant kai kurias limfomas – alogeninė (donoro kaulų čiulpų) transplantacija.
2353
-ne Hodgkino limfoma