limnoglaciãlinės núosėdos (gr. limnē – ežeras, tvenkinys + lot. glacialis – ledinis), ežerinės ledyninės nuosėdos, ledyninių nuogulų paragenetinės eilės akvaglacialinių nuosėdų pogrupis. Limnoglacialinės nuosėdos paplitusios pleistoceno apledėjimo srityse Šiaurės Europoje, Šiaurės Amerikoje, Šiaurės Azijoje ir dabartinių ledynų padengtuose plotuose. Susidarė už ledyno pakraščio (periglacialinės limnoglacialinės nuosėdos) ir pačiame ledyne (intraglacialinės limnoglacialinės nuosėdos) limnoglacialiniuose baseinuose pakilus vandeniui ir nusėdus molio, aleurito bei smėlio dalelėms. Stovinčio vandens baseinuose medžiagų, suneštų nuo tirpstančio ledyno ir iš supančios sausumos, sedimentacija vyko priklausomai nuo metų sezonų kaitos, vandens būsenos, nuosėdų srautų pobūdžio ir nuosėdinių medžiagų prinešimo tolygumo į oligotrofinį ledyninį ežerą. Vasarą, intensyviai tirpstant ledynui, nusėsdavo stambesnės dalelės (smulkiagrūdžio smėlio ir aleurito), smulkesnės dalelės (molio) dėl bangavimo ir vandens judėjimo plūduriavo vandenyje. Žiemą, ežerui užšalus, po ledu iš ramios būsenos vandens nusėsdavo smulkesnės dalelės. Taip per metus susidarė 2 nuosėdų sluoksneliai: vienas iš stambesnių sąnašų, šviesesnis (gelsvas), nusėdęs vasarą, kitas – iš smulkesnių dalelių, tamsesnis (rudas), nusėdęs žiemą. Sezoniniai sluoksneliai t. p. susidarė dėl ežero sluoksniuotos vandens storymės ir pulsuojančio medžiagų prinešimo į jį. Kasmet kartojantis sedimentacijai susidarė periodiškai sluoksniuoti limnoglacialinių nuosėdų klodai, vadinami juostuotaisiais moliais. Tipiški juostuotieji moliai susidarė 25–30 m gylio ir gilesniuose baseinuose. Seklesnėse vietose, kur dugną siekė vandens judesiai ir srovės, klojosi smėlingos ir aleuritingos limnoglacialinės nuosėdos. Metinių sluoksnelių matavimu ir skaičiavimu yra pagrįstas varvometrinis (geochronologinis) metodas, kurį pritaikius įvertinta pleistoceno Skandinaviškojo apledėjimo paskutinio ledyno dangos pasitraukimo Šiaurės Europoje greitis, faziškumas ir geochronologija. Tarpfazių dugno nuosėdų sluoksnelių paviršiuje randamos šliaužiojančių gyvių pėdsakų žymės (ichnofosilijos) rodo buvus šiltesnio klimato laikotarpių. Juostuotųjų molių nesusidarė pratakiuose prieledyniniuose ežeruose. Masyvios tekstūros molio nuosėdos kaupėsi ramiose limnoglacialinio baseino vietose. Į ežerą įtekėjusių upių vietose susidarė neryškiai sluoksniuoti aleuritiniai smėliai. Upių žiotims persikeliant į priekį aleuritingo smėlio sluoksnis perdengdavo anksčiau susidariusius juostuotuosius molius. Taip atsirado dvinarės limnoglacialinės nuosėdos (pvz., Šakių rajono ir Jurbarko rajono savivaldybių teritorijose, Nemuno žemupio lygumoje, limnoglacialinių nuogulų dangoje). Limnoglacialinės nuosėdos perdengia moreninių lygumų žemesnes vietas, kuriose buvo pasitvenkę ledyno tirpsmo vandenys. Dar jos sudaro limnoglacialinius keimus ir terasas.
Lietuvoje limnoglacialinės nuosėdos paplitusios buvusių stambesnių prieledyninių baseinų dugnuose, kurie buvo pasitvenkę paskui atsitraukiančio Nemuno apledėjimo Baltijos stadijos Pietų Lietuvos (Balbieriškio–Simno ir Vievio–Širvintų limnoglacialiniai baseinai), Vidurio Lietuvos (Kauno–Kaišiadorių) ir Šiaurės Lietuvos (Ventos, Mūšos) fazių ledynų pakraštį. Lietuvos paviršiuje seniausios yra Dysnos baseino limnoglacialinės nuosėdos, slūgsančios apie 130 m aukštyje aplink ysnos aukštupį tarp Švenčionių–Naročiaus ir Breslaujos aukštumų; jų storis 14 metrų. Didžiausią plotą užima Jūros–Šešupės baseino limnoglacialinės nuosėdos. Limnoglacialinių nuogulų sudaryti keimai paplitę marginalinėse (pvz., Baltijos) ir tarpplaštakinėse (Žemaičių) aukštumose. Limnoglacialiniai moliai yra keramikos pramonės žaliava.
643