lnčas (angl. lynching), lnčo tesmas (angl. lynch law), savavališkas prievartos aktas, minios ar kelių asmenų susidorojimas (dažniausiai pakariant) su asmeniu, įtariamu įvykdžius nusikaltimą (neretai – tariamą). Vykdomas be formalaus teismo proceso.
Europoje linčiuota jau nuo vidurinių amžių (dažniausia politinio nestabilumo laikotarpiais), bet labiausiai linčo teismas paplito 19 a. Jungtinėse Amerikos Valstijose (terminas siejamas su Virdžinijos plantatoriumi Ch. Lynchu, per Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybės karą vadovavusiu nereguliariam teismui, kuris baudė lojalistus). 19 a. pirmoje pusėje linčas praktikuotas baltųjų kolonistų ką tik užimtose indėnų teritorijose, kuriose dar nebuvo Jungtinių Amerikos Valstijų administracinės valdžios institucijų. Po 1861–65 Jungtinių Amerikos Valstijų pilietinio karo linčas tapo (ypač pietų valstijose) tam tikra dažniausiai Kukluksklano ir kitų panašaus pobūdžio organizacijų vykdyto rasinio smurto forma (iš 1882–1951 nulinčiuotų 4730 žmonių 3657 buvo afroamerikiečiai). Iki 20 a. vidurio už linčą faktiškai nebuvo baudžiama. 7 dešimtmetyje nulinčiuota keliolika afroamerikiečių pilietinių teisių judėjimo dalyvių, pavienių linčo atvejų pasitaiko ir 21 a. pradžioje.
-linčiuoti