linearizmas

linearzmas (lot. linearis – linijinis), horizontalaus muzikinio matmens (garsų sekõs) iškėlimas vertikalaus matmens (sąskambių) atžvilgiu. Melodikoje teikiama pirmenybė ne charakteringoms, išraiškingoms intonacijoms, bet laipsniškoms, dažnai gamos pobūdžio slinktims, sukeliančioms garsų erdvėje brėžiamos linijos įspūdį. Linearizmas itin būdingas vėlyvųjų viduramžių, Renesanso ir baroko epochų daugiabalsei polifoninei faktūrai. Kiekvienas jos balsas formuojamas atskirai, laisvai sudarant sąskambius ir jų jungtis. Linearizmo principas reiškiasi ir muzikoje, pagrįstoje harmoniniu mąstymu. Laisvai jungiant faktūros balsus, harmonija įgauna linearų pobūdį. Neakordiniai tonai tampa lygiareikšmiai su akordiniais ardydami tradicinę akordų tercinę struktūrą. Dėl linearizmo akordai kartais praranda vertikalę koordinuojančią funkciją, tarsi ištirpsta susipinančių melodinių linijų sraute. Pačios melodinės linijos kartais įgauna vadinamąjį sustorintą pavidalą (nuo intervalinio ar akordinio paralelizmo iki klasterio).

Linearizmas labai svarbus C. A. Debussy, A. Schönbergo, P. Hindemitho, I. Stravinskio kūryboje.

Lietuvių muzikoje linearizmo bruožų turi kai kurie M. K. Čiurlionio, J. Gruodžio, J. Juzeliūno, B. V. Kutavičiaus, F. R. Bajoro ir kitų kompozitorių kūriniai.

Linearizmą tyrė E. Kurthas (Šveicarija), H. Schenkeris (Austrija), J. Cholopovas (Rusija), V. Landsbergis (M. K. Čiurlionio muzikoje).

2309

2898