lingvstinė filosòfija, kasdienės kalbos filosofija, analitinės filosofijos kryptis, analizuojanti kasdienę kalbą, aprašanti kalbos faktinį funkcionavimą. Susiformavo 20 amžiaus viduryje, paplito daugiausia Didžiojoje Britanijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Pradininkas – L. Wittgensteinas, svarbiausi atstovai – J. L. Austinas, A. J. Ayeris, G. E. Moore’as. Atmetė analitinės filosofijos griežtai apibrėžtos reikšmės, jos kriterijų, sintaktinio tikslumo, kalbos, kaip tikslaus pasaulio atspindžio, principus, pabrėžė konteksto, žodžių ir išraiškų giminingumo, faktinės kalbos vartosenos reikšmę. Kalbos reikšmės problemą traktavo kaip žodžių praktinį taikymą, susijusį su gyvenimo taisyklėmis, tradicijomis, įpročiais, vertinimais, subjektyviomis nuostatomis. Išvengti kalbos išraiškų nesupratimo ir filosofiškai paaiškinti kalbą siekė vadinamųjų kalbos žaidimų būdu, kai natūralūs kalbos vartojimo būdai detaliai aprašomi žodį įsiejant į jam organiškai derantį žmonių komunikacijos kontekstą. Tai filosofijos tikslų terapinė samprata, suartinanti lingvistinę filosofiją ir psichoanalizę. Ilgainiui lingvistinė filosofija ėmė taikyti labiau apibrėžtas konceptualiąsias priemones: J. L. Austinas sukūrė kalbos aktų teoriją kalbinei komunikacijai aiškinti, G. Ryle’is aprašė psichologijos sąvokų vartojimo būdus, P. F. Strawsonas suformulavo kalbos ir pažinimo konceptualiąją schemą, R. M. Hare’as analizavo moralines išraiškas. Lingvistinės filosofijos problematika ir metodai artimi šiuolaikinei kalbotyrai (daugiausia kalbos pragmatikai). Kai kurios lingvistinės filosofijos koncepcijos įgavo griežtą formalią loginę formą (J. L. Austino idėjas transformavusi J. R. Searle’io ilokucinė logika).
L: M. J. Charlesworth Philosophy and Linguistic Analysis Pittsburgh 1959; F. Waismann The Principles of Linguistic Philosophy London 1965; J. J. Katz Linguistic Philosophy London 1971.