linijnė ekonòmika, gamybos ir vartojimo modelis, kuriam būdinga intensyvus žaliavų ir energijos naudojimas bei dideli atliekų kiekiai. Medžiagos ir produktai paprastai nesunaudojami iki galo ir visada juda viena kryptimi – nuo žaliavų per gamybą ir vartojimą iki atliekų. Tokioje linijoje nėra perdirbimo ar pakartotinio panaudojimo etapo.
Linijinės ekonomikos samprata
Linijinės ekonomikos (angl. linear economy) etapai: gavyba (išgaunamos žaliavos, dažnai ekosistemų sąskaita), gamyba (žaliavos gamybos procese paverčiamos produktais), vartojimas (vartotojai perka ir vartoja galutinius produktus skatindami ekonomikos augimą, tačiau kartu sukuria daug atliekų), šalinimas (produkto gyvavimo ciklo pabaigoje prekės išmetamos, paprastai į sąvartynus, arba deginamos – taip teršiama aplinka ir švaistomi ištekliai).
linijinės ekonomikos modelis
Linijinei ekonomikai būdinga didelės gamybos apimtys, paprastumas ir tradicijos (giliai įsišaknijęs tradicinis linijinis, arba tiesinis, modelis užtikrina greitesnę finansinę grąžą), tradicinis (pirmiausia orientuojamasi į ankstyviesiems gamybos modeliams būdingą dizainą, kai pagrindinė gamybos paskirtis – tenkinti vartotojų poreikius; kuriami gaminiai, kurių negalima išardyti ir utilizuoti) ir trumpalaikis (produktai sugalvojami, gaminami, naudojami, paskui išmetami kaip atliekos; orientuojamasi į trumpą jų tarnavimo laiką) dizainas, pasyvus vartotojų vaidmuo (į vartotojus žiūrima kaip į subjektus, kurie skatinami išleisti pinigus), neužtikrinamas ekonominis tvarumas (esant ribotiems ištekliams būdingi žaliavų kainų svyravimai; įmonės nekontroliuoja sąnaudų ir negali užtikrinti, kad gamybos procesai būtų ekonomiškai tvarūs). Dažnai remiamasi izoliuotais ir konkurencingais įmonių veiklos metodais; skirtingose rinkose veikiančios įmonės produktų pardavimą laiko vieninteliu tikslu. Linijinė ekonomika tam tikru mastu prisideda prie socialinės nelygybės didinimo, nes didesnis atliekų kiekis labiausiai gali pakenkti pažeidžiamoms bendruomenėms, kurios priklauso nuo įstatymais nereguliuojamų ir neetiškų procedūrų bei sistemų.
Linijinėje ekonomikoje pirmenybė teikiama pelnui, neatsinaujinantiems žaliavų ir energijos ištekliams (didėjant paklausai didėja išteklių poreikis, riboti gamtiniai ištekliai senka, dėl to kyla pavojus ekosistemų ir biologinės įvairovės pusiausvyrai). Linijinės ekonomikos rezultatas – ekonominis neefektyvumas, nes šalinant atliekas ir nesant galimybės jų perdirbti dažnai prarandama ir vertingos medžiagos bei produktai. Dėl to atsiranda paskata pirkti naujus gaminius, vartojimas tampa perteklinis.
Linijinės ekonomikos atsiradimas ir raida
Linijinė ekonomika atsirado 18–19 a. per pramonės revoliuciją. Tai buvo masinės gamybos ir sparčių technologinių naujovių laikotarpis, pasižymėjęs dideliu augimu, kurį skatino gausios gamtinių išteklių atsargos ir nepasotinama prekių paklausa. Atrodė, kad žaliavos ir energija yra neišsenkančios. Tokiomis sąlygomis ekonomika klestėjo, sparčiai didėjo gyventojų skaičius pasaulyje, užimtumas, įmonių pelnas, augo miestai, kilo gyvenimo lygis. Vykstant kapitalizmo ir socializmo ideologijų konkurencijai (rinkos ekonomika buvo priešpriešinama centralizuotai planuojamai, privati nuosavybė – kolektyvinei, demokratija – autoritarinei lyderystei) daugiausia dėmesio buvo skiriama ekonominiam efektyvumui didinti, neribotos gamybos idėja atrodė patraukli ir įmanoma. Linijinė ekonomika klestėjimo viršūnę pasiekė 20 a. 8 dešimtmetyje. Sparčiai augant ekonomikai labai didėjo išteklių suvartojimas ir susidarančių atliekų kiekis. Vyraujantis atliekų tvarkymo sprendimas buvo sąvartynai, vėliau pradėta masiškai deginti atliekas siekiant išgauti energiją iš organinių atliekų. Kai sąvartynai užsipildė, o visuomenė vis labiau priešinosi naujų sąvartynų ir deginimo įrenginių statybai, linijinės ekonomikos modelis patyrė krizę, kurią sukėlė ekonomikos ir tvariosios plėtros principų nesuderinamumas bei nekontroliuojamas vartojimo ir atliekų poveikis aplinkai.
Nepaisant linijinės ekonomikos modelio vyravimo pasaulio ekonomikoje 21 a. pradžioje stiprėjo ekonomikos transformacijos būtinumo suvokimas. Pasaulinė ekonomika transformuojasi į tvaresnę linijinės ekonomikos alternatyvą. Neribotas augimas neįmanomas, nes didėjant pasaulio gyventojų skaičiui ir pramoninės gamybos apimtims didėja ir materialinių išteklių poreikis. Akcentuojama uždaro ciklo sistema (žiedinė ekonomika), kinta požiūris į socialinės atsakomybės sritį. Kaip kokybiškas atsakas į pasaulinę aplinkos krizę ir klimato pokyčius formuojasi nauja ekonomikos koncepcija. Kai kurie linijinės ekonomikos bruožai išlieka – tai pirmiausia susiję su materialinių išteklių perdavimu per gamybos, paskirstymo, vartojimo ir atliekų susidarymo etapus, linijiškumas tęsis ir atliekų surinkimo, perdirbimo ir pakartotinio įtraukimo į naują gamybos ciklą etape.
3233