linininkỹstė, augalininkystės šaka ir mokslas, nagrinėjantis sėjamųjų linų biologiją ir auginimo technologijas. Linus pradėta auginti maždaug prieš 9000 m. Viduržemio jūros pakrančių šalyse, Azijoje, Indijoje. Egipte į lininius audinius buvo vyniojamos mumijos. Daugiausia auginami pluoštiniai ir aliejiniai (sėmeniniai) linai. Pasaulyje 2005 auginta apie 3,5 mln. ha aliejinių ir 550–600 tūkst. ha pluoštinių linų, iš jų Europoje – 400–450 tūkst. hektarų. Didžiausius pluoštinių linų plotus augino Rusija (95 450 ha), Prancūzija (81 51 tūkst. ha), Baltarusija (78,5 tūkst. ha) ir Ukraina (25,53 tūkst. ha). Pasaulyje kasmet paruošiama 650–750 tūkst. t linų pluošto (derlingumas apie 1,15 t/ha bendro pluošto). Prancūzijoje, Belgijoje gaunama daugiau kaip 1,6 t/ha ilgojo linų pluošto. Aliejinių linų daugiausia auginama Indijoje, Kanadoje, Kinijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Vokietijoje (bendras sėmenų derlius apie 2,4 mln. t, vidutinis 0,7 t/ha). Apie 1/3 aliejinių linų sėmenų išauginama Kanadoje. Daugiausia sėmenų importuoja Europos Sąjungos šalys.
Lietuvoje
Lietuvoje linai buvo pradėti auginti maždaug prieš 4000 metų. Senkapiuose rasta lininių audinių ir virvių liekanų. Jų pasėlių plotai padidėjo 16–18 a., kai pradėjo plėstis linų eksportas.
20 a. pradžioje linų pasėlių plotai sudarė 2,2 % bendrojo pasėlių ploto. Jais buvo užsėta 51,3 tūkst. hektarų. Lietuvos Respublikoje (1918–40) linų pasėlių plotai nuolat didėjo. 1928 užsėta per 90 tūkst. hektarų. Vėliau linų buvo sėjama mažiau, nuo 1935 jų pasėlių plotai vėl pradėjo didėti. 1939 linų buvo pasėta 85 500 ha. 1931–39 linų pluošto derlius siekė 0,33–0,40 t/ha, sėmenų – 0,37–0,48 t/ha. 20 a. 7–9 dešimtmetyje ūkiuose linų pasėlių plotai sumažėjo per pusę. 21 a. pradžioje jų sėjama dar mažiau. 2005 auginta 3700 ha pluoštinių ir apie 600 ha sėmėninių linų, 2010 – tik iki 100 ha pluoštinių ir apie 400 ha sėmėninių linų, 2019 – apie 400 ha sėmėninių linų, jų derlingumas buvo 0,75 t/ha, 2021 pasėta 800 ha sėmeninių linų, jų derlingumas buvo 0,84 t/ha, sėmenų derlius 700 tonų.
Linininkystės problemas tyrė Lietuvos žemdirbystės instituto Upytės bandymų stotis. Linai buvo selekcionuojami, tiriama jų fiziologija, agrotechnika, sėklininkystė, priešsėliai ir sėjomainos, priemonės nuo piktžolių, ligų ir kenkėjų, sėjos laikas ir sėklų normos, linų tręšimas, klojėjimas. Linų selekcijos darbai pradėti 1922 Dotnuvos selekcijos stotyje, vėliau tęsti Žemdirbystės instituto Savitiškio (1941), nuo 1965 – Upytės bandymų stotyje. Bandymų su pluoštiniais linais anksčiau buvo atlikta Žemdirbystės instituto Rumokų bandymų stotyje, vėliau – Žemdirbystės instituto Vėžaičių filiale. Pluoštinių ir aliejinių linų tyrimus atlieko Lietuvos žemės ūkio universiteto Augalininkystės katedra. Dotnuvoje linų veisles kūrė D. Rudzinskas (nuo 1922) ir Z. Mackevičius (nuo 1932). Savitiškyje ir Upytėje linų selekciją, sėklininkystę, tiriamąjį agrotechnikos darbą plėtojo A. Vyčas. Jis 1945–64 sukūrė penkias pluoštinių linų veisles. Pluoštinius linus Savitiškio bandymų stotyje dar selekcionavo J. Bulavas (1942–43), I. Vaznonienė (1958–59), A. Iržikevičienė (1962–65), Upytėje – K. Bačelis (1966–2005), nuo 2006 selekcinį darbą dirbo Z. Jankauskienė. 1965–2005 Upytės bandymų stotyje tarpveislinės hibridizacijos ir cheminės mutagenezės metodais bei pagal individualią augalų atranką sukurtos pluoštinių linų veislės: ‘Viltis’ (1968), ‘Banga 2’ (1974), ‘Upytė’ (1980), ‘Upytė 2’ (1982), ‘Baltučiai’ (1987), ‘Vega 2’ (1993), ‘Alfa‑B’ (1993), Nr. 1541‑11‑7 (1994), ‘Kastyčiai’ (1997; įrašyti į Europos Sąjungos bendrąjį veislių katalogą). 2022 į Nacionalinį augalų veislių sąrašą įrašyta sėjamųjų sėmeninių linų veislė ‘Rasa’.
Išleista knygų: Linai (A. Vyčas, 1950), Ilgapluoščiai linai (A. Vyčas, 1957), Pluoštiniai linai (1999), Linų auginimas ir jų tyrimai (2001), Linai Žemaitijoje (1996; visos autorių kolektyvo), Sėmeniniai linai (sudarė S. Mikelionis, 2001), Linų ligos ir kenkėjai (Elvyra Gruzdevienė, 2004).
1733