linksniavimas

linksniãvimas, deklinãcija (lot. declinatio – kaitymas), vardažodžių, įvardžių ir kitų jiems artimų žodžių kaitymas linksniais (linksnis). Būdingas sintetinio tipo kalboms, kuriose žodžių santykiai dažniausiai reiškiami pačiomis jų formomis. Įvairios kalbos skiriasi linksniuojamų žodžių klasių, linksnių skaičiumi ir pobūdžiu. Linksniuojami gali būti ir dalyviai (baltų, slavų, lotynų kalbos), infinityvai (tiurkų kalbos), artikeliai (vokiečių kalba). Atskiros žodžių klasės dažniausiai turi savitų linksniavimo ypatybių, pvz., lietuvių kalbos įvardžių linksniavimas skiriasi nuo daiktavardžių vyriškosios giminės vienaskaitos naudininko (kitám), vietininko (kitamè), daugiskaitos vardininko (kit) ir naudininko (kitems) galūnėmis; šias galūnes iš jų yra perėmę ir būdvardžiai (baltám, baltamè, balt, baltems). Vienodus linksnių rodiklius turinčios žodžių formos sudaro linksniavimo tipus – linksniuotes (linksniuotė). Jų skirtumai dažniausiai priklauso nuo giminės, skaičiaus ir kamiengalio formantų, vadinamų kaitybos kamienais. Lietuvių kalboje pagal kaitybos kamienus (kamiengalio balsius) skiriamos 5 daiktavardžių ir 4 būdvardžių linksniuotės. Daugelio giminiškų kalbų linksniavimo sistemos yra sunykusios. Germanų ir romanų kalbose linksnių funkciją daug kur perėmė prielinksnių konstrukcijos ir gramatiškai apibrėžta žodžių tvarka. Lietuvių kalboje irgi kartais linkstama prielinksnių konstrukcijas vartoti pagrečiui su aplinkybių funkcijas turinčiais linksniais (plg. eina mišku / per mišką; atsikėlė rytą / iš ryto); jos yra įsigalėjusios vietoj iliatyvo ir aliatyvo (miškañ → į mišką, namóp → į namus). Objektinės reikšmės linksniai prielinksnių konstrukcijomis dažniausiai nekeičiami ir neardo linksniavimo sistemos.

2352