liñksnis, vardažodžių ir įvardžių morfologinė kategorija. Skiriama pagal žodžių santykių raišką pačių žodžių kaitomomis formomis. Linksniu vadinama ir vienodus santykius reiškiančių formų grupė (naudininkas, galininkas) ar kuri nors viena šių formų (pvz., ė kamieno vienaskaitos kilmininkas garbs). Kai kurios šiuolaikinės kalbotyros kryptys (Ch. Fillmore’o linksnių gramatika, iš dalies – valentingumo teorija) terminu linksnis vadina žodžių santykių tipus (semantines funkcijas, arba vaidmenis), neatsižvelgdamos į jų formalią raišką. Linksnių formos agliutinacinėse kalbose žymimos savitais kaitybos afiksais, fleksinėse kalbose – kartu su skaičiaus, dažnai ir giminės rodikliais, tarp kurių vyrauja galūnės. Pvz., fleksinėje lietuvių kalboje daiktavardžio galūnė ‑ams (laukáms, draugáms) rodo naudininko linksnį, daugiskaitą ir vyriškąją giminę. Kai kuriose kalbose (airių, semitų) linksnių formos skiriasi ir šaknies balsių kaita (apofonija). Jos gali būti daromos iš skirtingų kamienų (supletyviškai); taip lietuvių kalboje linksniuojami asmeniniai įvardžiai aš, tu, mes (plg. aš – manęs, tu – tavęs, tau, mes – mūsų, mums). Linksnių skaičius įvairiose kalbose yra skirtingas: estų kalba turi 14, senovės indų kalbos (vedų kalba ir sanskritas) – 8, rusų – 6, vokiečių – 4, arabų – 2 linksnius.
LIETUVIŲ bendrinės kalbos žodžių santykius žymi 6 linksniai: vardininkas (nominatyvas), kilmininkas (genityvas), naudininkas (datyvas), galininkas (akuzatyvas), įnagininkas (instrumentalis), vietininkas (lokatyvas); septintuoju linksniu laikomas šauksmininkas (vokatyvas), žymintis kreipimosi objektą (turi tik daiktavardžių vns. formas). Tarmėse dar vartojamas iliatyvas, rodantis veiksmo kryptį į tam tikrą vietą (miškañ). Senovės raštuose ir lietuvių kalbos ploto pakraščių tarmėse yra išlikusių ir kitų postpozicinių vietininkų formų: adesyvas (rodo vietą, prie kurios vyksta veiksmas, miškep) ir aliatyvas (rodo veiksmo kryptį prie daikto, miškóp); šias formas beveik išstūmusios prielinksnių konstrukcijos.
2352