linmarka

lnmarka, markà, vieta linams ir kanapėms mirkyti (kastinė duobė, kūdra, užutekio pakraštys), naudota naminio linų apdorojimo laikotarpiu. Lietuvoje priklausė visam kaimui arba pavieniam ūkiui. Iki 19 amžiaus pabaigos–20 amžiaus pradžioje Žemaitijoje, Šiaurės Aukštaitijoje jose mirkyti linai, Užnemunėje, Dzūkijoje – dar ir kanapės. Kastinių linmarkų atsirado pradėjus gaminti prekinį linų pluoštą. Mažojoje Lietuvoje jų atsirado apie 18 amžiaus pradžią. 1703 ir 1733 Prūsijos karalių potvarkiai draudė linus mirkyti tekančiame vandenyje (kad jo neterštų), nurodė, kaip įrengti kastines linmarkas. Linmarkos buvo 4–10 m ilgio, 3–6 m pločio, 1,5–2 m gylio, stačiais krantais. 8 × 4 m ploto linmarkoje tilpdavo apie 1,5 tonos linų stiebelių. Norint stiebelius gerai panardinti, iš viršaus jie būdavo prispaudžiami šakomis, lentomis, rąstais, akmenimis, velėnomis. Kad linų pluoštas įgautų norimą atspalvį, vanduo būdavo įrauginamas gyvulių ar paukščių mėšlu, medžio pelenais, eglišakėmis, kadagiais, dobilų atolu, žibalu.

2273