Lino verdenė

Lno verdẽnė, Lno versm, Bavainškės šaltnis, versmė Švenčionių rajono savivaldybės teritorijoje, Sėtikio ežero rytinėje pakrantėje. Yra Sirvėtos regioninio parko teritorijoje, Sirvėtos kraštovaizdžio draustinyje. Hidrogeologinis gamtos paveldo objektas ir gamtos paminklas (2000).

Lino verdenė trykšta pušimis apaugusios kalvos (aukštis 15–17 m) šlaite esančio sufozinio cirko apatinėje dalyje (sutvirtinta 20–30 cm skersmens akmenimis). Šaltinio duburio ilgis 1,5–1,8 m, plotis – 0,45–0,5 m, gylis 0,40–0,47 metro. Dugnas smėlėtas, vietomis dumblingas, su geležingomis nuosėdomis. Nuo ežero pusės įrengta akmeninė patvankos sienėlė, per kurią šaltinio vanduo keliomis siauromis (plotis 15–20 cm, ilgis 8 m) tėkmėmis nuteka į šalia esantį Sėtikio ežerą; šaltinio ir ežero vandens lygio aukščių skirtumas 0,85 metro. Prie Lino verdenės veda akmenimis grįstas pėsčiųjų takas, šalia įrengtas lieptas, pavėsinė. Teritoriją supa Bėlio miškas. Vanduo gėlas (bendroji mineralizacija 421 mg/l), kalcio, magnio hidrokarbonatinis, sulfatinis, silpnai šarminis (pH – 7,67), vidutinio kietumo (bendrasis kietumas 4,93 mg-ekv/l). Šaltas (temperatūra 7,7 °C), skaidrus, bekvapis, turi vos juntamą pelkių vandens skonį. Žiemą neužšąla. Debitas 5,88 l/s.

Lino verdenė (už jos – Sėtikio ežeras)

Lino verdenė

Manoma, kad Lino verdenės vanduo turi gydomųjų savybių. Pasak padavimo, kažkada šioje vietoje buvo šventykla, kurioje gyveno žynys Sėtikis ir jo sūnus Linas. Kartą, į šiuos kraštus atvykus kryžiuočių būriui, Linas jį vedė per užšalusį ežerą. Ledui įlūžus visi nuskendo. Ežeras pavadintas žynio, o šventyklos vietoje ištryškęs šaltinis – jo sūnaus vardu. Lino verdenė saugoma nuo 1985. Vienas pirmųjų šaltinį aprašė A. Linčius (1990), vėliau jį tyrė ir aprašė Petras Gedžiūnas, Zdislav Zanevskij, K. Kadūnas (2012).

Lino verdenė

Lino verdenė

Lino verdenė