linoraižinys

linoraižinỹs (lino (leumas) + raižinys), iškiliaspaudės grafikos technika; artima medžio raižiniui; linoraižinio technika sukurtas grafikos kūrinys. Ant linoleumo (kartais polimerinės dangos) lakšto specialiais raižikliais arba peiliais išpjaunami tarpai tarp piešinio elementų. Išklosios klišės vietos tepamos dažais ir presu popieriuje daromas atspaudas. Dėl minkštos medžiagos yra sparti, nesudėtinga technika, paranki didelio formato ir spalvotiems (spaudžiama nuo skirtingų spalvų klišių) estampams daryti, gaunamas didelis kiekis atspaudų.

Linoraižinio pradininkas – Vienos piešimo mokytojas F. Cisekas, 19 a. pabaigoje mokęs vaikus raižyti linoleumą. Jo patirtį apie 1900 Austrijoje pritaikė Vienos Sezession, 20 a. pradžioje Vokietijoje – Tilto (veikė 1905–13) ir Mėlynojo raitelio (veikė 1911–14) grupuočių nariai, rusų konstruktyvistai (A. Rodčenko, E. Lisickis, L. Popova ir kiti). Linoraižinys sparčiai plito įvairių šalių grafikoje ir spaudoje. Iš pradžių linoraižiniai imitavo medžio raižinį (net vadinti medžio raižiniu), nuo 2–3 dešimtmečio paplito tik linoraižiniui būdinga lakoniška forma, ekspresyvi raiška, stambus štrichas, tonų kontrastai.

P. Picasso. Natiurmortas su raudonais obuoliais (linoraižinys, 1965; © LATGA / Picasso administration, 2020)

Prie linoraižinio klestėjimo 20 a. pirmoje pusėje prisidėjo vokiečių ir rusų ekspresionistai (E. Heckelis, E. L. Kirchneris, E. Nolde, G. Münter, V. Kandinskis), Grosvenoro modernaus meno mokyklos Londone (įkurta 1925) linoraižinio klasės (vadovas C. Flightas, 1881–1955) auklėtiniai (S. Andrews, 1898–1993, L. Tschudi, 1911–2004, C. E. Poweris, 1872–1951, R. Griersonas, 1901–93), prancūzų ir ispanų modernistai (H. Matisse’as, R. Dufy, P. Picasso), demokratinės pakraipos Europos (F. Masereelis, Belgija) ir Jungtinių Amerikos Valstijų (E. L. Packard, 1914–88, B. Randley) dailininkai, Lotynų Amerikos grupuočių (daugiausia Meksikos liaudies grafikos būrelio Taller de Gráfica Popular, įkurtas 1937) nariai (L. Méndezas, 1902–69, A. Beltránas, 1923–97, J. Charlot, 1898–1979, ir kiti). Linoraižinys vėl išpopuliarėjo 6–7 dešimtmetyje pradėjus taikyti primityviųjų kultūrų raišką. 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje linoraižiniai eksponuojami tarptautinėse grafikos parodose Lježe, Liublianoje, Krokuvoje, Frechene (Vokietija), Brno, Taline, Kočí (Čekija).

Žymesni 20 a.–21 a. pradžios linoraižinio kūrėjai – H. Matisse’as ir P. Picasso, A. Katzas, F. Stella ir C. Cortezas (1923–2005; Jungtinės Amerikos Valstijos), G. Baselitzas, A. Kieferis ir A. R. Penckas (Vokietija), S. Donwoodas ir K. Sprague (Didžioji Britanija), Chr. Waller (1894–1954, Australija), A. Botello (1913–86, Puerto Rikas), Judži Hiracuka (g. 1954), Morimura Ray (g. 1948) ir Tošiko Hišida (g. 1961; Japonija).

Lietuvoje

V. Petravičiaus iliustracija lietuvių liaudies pasakai Gulbė karaliaus pati (1937)

R. V. Gibavičiaus iliustracija lietuvių liaudies pasakai Apie karaliūną, kuris pas šėtoną tarnavo (1964; © LATGA, 2020)

Lietuvoje pirmieji linoraižiniai sukurti 20 a. 4 dešimtmetyje. Šios technikos estampų ir knygų iliustracijų sukūrė A. Galdikas, M. Bulaka, P. Augius, V. Petravičius, M. Katiliūtė, V. Jurkūnas vyresnysis, V. Ratas‑Rataiskis, A. Kučas, Ch. M. Fainšteinas, plakatų – B. Motūza‑Matuzevičius, S. Žukas. Linoraižiniai eksponuoti 1935 Lietuvių estampo parodoje Košicėje.

Po II pasaulinio karo linoraižiniai buvo viena populiariausių grafikos technikų. Plačiau taikyta 7 dešimtmetyje plėtojant etnografinę kryptį, grįstą 20 a. 3–4 dešimtmečio grafikos patirtimi. Nuo 7–8 dešimtmečio plito spalvoti ir paspalvinti linoraižiniai (A. Makūnaitė, A. Surgailienė, L. S. Barisaitė, P. Ilgūnas, V. Jurkūnas jaunesnysis, D. G. Mažeikytė, E. Kučaitė, G. Šlektavičius). 9 dešimtmetyje išplitus giliaspaudės (oforto, akvatintos), litografijos, mišriajai technikai linoraižinių kurta mažiau. Jų sukūrė R. Čarna, V. Daniliauskaitė, E. Juchnevičius, V. Jurkūnas vyresnysis, V. V. Jucys, J. K. Juodikaitis, A. Kučas, E. Kairiūkštytė, V. Kalinauskas, V. Kisarauskas, J. Kuzminskis, I. Labutytė, A. Ramūnaitė, P. Rauduvė, P. Repšys, A. Skirutytė, R. Šakalys, A. Švažas, A. Tarabilda, D. Tarabildienė ir kiti.

E. Kairiūkštytė. Be pavadinimo (dedikuota R. Martinėnui, 1987; © LATGA, 2020)

2972