lininiai audiniai
lin plúoštas, dengiamas pluoštinių linų stiebo sluoksnis, sudarytas iš plonų ilgų stiebo karnienos ląstelių, tarpusavyje pektininėmis medžiagomis susiklijavusių pluošteliais. Išskiriamas iš atsiklojėjusių linų juos karšiant, laužant, minant ir brukant pirminio linų apdirbimo linijos mašinomis ir įrenginiais. Viename lino stiebe dažniausiai būna 25–50 pluoštelių (kiekviename jų po 10–50 pluoštinių ląstelių). Ląsteliena (sudaro 65–90 % pluošto masės) yra svarbiausia linų pluošto medžiaga (kuo jos daugiau, tuo pluoštas geresnis), be jos, dar būna pektinų, pusiau ląstelienos, lignino ir truputis vaškinių, riebalinių medžiagų. Vaškinės medžiagos su pektinais pluoštui suteikia blizgesio, o su riebalais – stiprumo, minkštumo, švelnumo. Pagaminto pluošto kiekį lemia linų veislė ir auginimo sąlygos, stiprumą ir lankstumą – mirkymas, klojėjimas, pirminis linų apdirbimas, plonumą – dar ir linų nuėmimo laikas.
Būna ilgasis (bruktinis ar šukuotinis, iki 110 cm ilgio) ir trumpasis (pakulinis, iki 50 cm ilgio) linų pluoštas. Yra stiprus, nelabai tąsus, higroskopiškas, bet palyginti brangus (pvz., lininiai audiniai, turintys daugiau kaip 85 % gryno lino yra 1,5–2,5 karto brangesni už tuos, kuriuose mažiau lino). Linų pluoštas plačiai naudojamas tekstilės pramonėje: verpiamas į verpalus, iš kurių audžiami lininiai audiniai (drobė, aksomas, batistas, damastas, pliušas), mezgami mezginiai (staltiesės, sijonai, kepurės), gaminamos neaustinės medžiagos (iš jų siuvama patalynė, rankšluosčiai, drabužiai) ir įvairūs buities ar technikos gaminiai. Daugiausia linų pluošto pagaminama Kinijoje, Rusijoje, Prancūzijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje. Lietuvoje linų pluoštas naudotas jau prieš Kristų, labiau paplito nuo 16 a., vėliau pradėta linų pluoštą eksportuoti į kitas šalis (1938 pagal linų pluošto eksportą Lietuva užėmė 3 vietą pasaulyje). Po II pasaulino karo linų pluošto gamyba buvo smarkiai sumenkusi, vėliau atsigavo – 2005 Lietuvoje linų pluoštą gamino 10 pirminio linų apdirbimo įmonių, bet ir vėl nunyko.
2475