liofiliškumas

liofiliškùmas (gr. lyō – tirpdau + phileō – myliu, mėgstu), medžiagos ir aplinkinės terpės molekulių sąveikos sukeltas medžiagos vilgumas. Medžiagos gebėjimas drėkti (terpė – vanduo) vadinamas hidrofiliškumu. Liofiliškumas yra ne tik viso paviršiaus, bet ir atskirų molekulių, jų grupių, atomų ir jonų savybė. Pvz., paviršinio aktyvumo medžiagų molekulėse yra polinių arba lipofilinių grupių, kurios ir lemia šių medžiagų liofiliškumą. Jeigu medžiaga ir skystis yra panašios molekulinės sandaros arba jų molekulės smarkiai sąveikauja, tarp jų susidaro vandeniliniai ryšiai. Molekulių sąveikos intensyvumas nusakomas paviršiaus įtemptimi γ fazių sąlyčio riboje: kuo mažesnis γ, tuo liofiliškesnė medžiaga. Sistemos liofiliškumą rodo drėkinimo kampas θ, adhezijos darbas W_a ir kohezijos darbas W_k. Liofilinių medžiagų paviršių θ < 90°, $W_{\text{a}}>\frac{W_{\text{k}}}{2}$. Liofiliškumu grindžiamas kietųjų dalelių gebėjimas laikytis skysčių paviršiuje, korytų medžiagų ir miltelių – sugerti skysčius, kai kurių medžiagų – solvatuotis, koloidinių sistemų – būti termodinamiškai patvariomis. Liofiliškumu naudojamasi technikoje, įvairiose pramonės šakose (liofilizavimas) keičiant paviršių ir dispersinių sistemų savybes.