liofilizuotos braškės
liofilizãcija (gr. lyō – tirpdau + phileō – myliu, mėgstu), konservavimo būdas, kurio metu drėgmė iš produkto pašalinama sublimacijos būdu. Įprastinį liofilizacijos procesą sudaro 3 etapai: užšaldymas, pirminis ir antrinis džiovinimas. Pirmiausia mėginiai užšaldomi žemoje temperatūroje (žemesnėje kaip 0 °C), kad taptų kieti, o juose esantis vanduo suformuotų ledo kristalus. Pirminio džiovinimo metu susidarę ledo kristalai pašalinami sublimacijos būdu. Norint išvengti mėginio subliuškimo arba atitirpimo, proceso metu kontroliuojami įvairūs parametrai, pvz., slėgis, temperatūra, laikas. Pasibaigus pirminiam džiovinimui, mėginyje vis dar gali būti nuo 15 iki 20 % nesušalusio vandens, jis pašalinamas per antrinį džiovinimą. Šis procesas atliekamass vakuume nuolat didinant temperatūrą tam, kad suaktyvėtų vandens desorbcija ir būtų pasiektas reikiamas drėgmės kiekis mėginyje. Įprastai mėginiai užšaldomi per kelias valandas, o džiovinimas trunka kelias dienas. Procesai vykdomi liofilizatoriuose.
Dažniausiai liofilizuojami tokie produktai, kurių sudėtyje yra aplinkai jautrių, lakių komponentų, biologiškai vertingų medžiagų. Liofilizuoti gaminiai, pvz., vaisiai, daržovės, uogos, palyginti su naudojant kitus džiovinimo metodus gautais tais pačiais produktais, savo sudėtyje išsaugo beveik 100 % įvairių biologiškai aktyvių medžiagų. Be to, išlaikomas pirmykštis žaliavos tūris ir gaunama specifinė traški ir puri tekstūra. Tačiau dėl porėtumo liofilizuoti produktai turi didesnį paviršiaus plotą, todėl jiems kontaktuojant su deguonimi mažėja jų oksidacinis stabilumas.
Liofilizacija dažniausiai naudojama maisto pramonėje, t. p. medicinoje, norint užkonservuoti biologinės kilmės produktus – kraujo plazmą, audinių dalis (tokius produktus vėliau galima sėkmingai panaudoti net ir po ilgo laiko); farmacijoje.
3194