lipdýtinė kerãmika, rankomis lipdyti moliniai indai; jų gamybos technologija. Atsirado neolito laikotarpiu, iki žiedžiamojo rato išradimo (išrastas ketvirtame tūkstantmetyje prieš Kristų Egipte) ir jo panaudojimo buvo pagrindinė keramikos gamybos technologija. Lipdymo technika labai įvairi – indo formos gali būti išspaudžiamos iš vieno molio gabalo arba jos lipdomos prie padaryto dugno jungiant molio juostas, spirales ar lopinius. Lietuvoje lipdytinė keramika pradėta naudoti ketvirtame–trečiame tūkstantmetyje prieš Kristų; 10–11 a. pradėjus naudoti žiedžiamąjį ratą ją išstūmė žiestoji keramika. Lipdytinę keramiką gamina tautodailininkai.
Archeologijos paminkluose rasta lipdytinė keramika tiriama. Pagal žaliavos (molio) ir jos liesintojo (grūsto granito, smėlio, organikos) pasirinkimą, savitą indo (puodo, taurės, amforos) formavimo techniką, paviršiaus apdailos būdus ir puošybą mokslininkai sprendžia apie tam tikrai teritorijai ir epochai būdingą tradiciją. Lipdytinė keramika – svarbus materialiosios kultūros elementas, ja remiantis išskiriamos archeologinės kultūros (brūkšniuotosios keramikos kultūra, virvelinės keramikos kultūra, rutulinių amforų kultūra ir kitos), nagrinėjamos etninės istorinės problemos.
1490