Lipeck

Lipeck (Липецк, Lpeckas), miestas Rusijos vakaruose, į pietus nuo Maskvos, abipus Voronežo upės; srities centras. 508 573 gyventojai (2020; aglomeracijoje 579 000 gyventojų).

Per Lipecką eina Maskvos–Volgogrado geležinkelis. Oro uostas. Juodoji metalurgija, mašinų (žemės ūkio mašinų, staklių), buitinės technikos gamyba, metalo apdirbimo, statybinių medžiagų (cemento, plytų, gelžbetoninių konstrukcijų), baldų, chemijos (azoto trąšų, gumos, plastikų), siuvimo, maisto (pieno, konditerijos, gaiviųjų gėrimų, likerio ir degtinės) pramonė. Turizmas; balneologijos (kalcio hidrokarbonatinis, sulfatinis, chloridinis mineralinis vanduo) ir purvo terapijos kurortas; gydomos judamojo aparato, virškinamojo trakto, ginekologinės, nervų ligos. Technikos universitetas, pedagoginis, ekologijos ir humanitarinis institutai. Soboras (pastatytas 1791–1842). G. Plechanovo namas muziejus, kraštotyros, kalimo ir liejimo muziejai. Dramos, lėlių teatrai. Filharmonija. Zoologijos sodas.

Lipeck

Istorija

Lipeckas minimas 13 a. metraščiuose. 1284 miestą sugriovė mongolai‑totoriai. Lipeckas pradėjo kurtis, kai caro Petro I įsakymu 1703 prie Lipovkos upės pradėta statyti ketaus ir ginklų gamyklas (veikė iki 18 a. pabaigos). Nuo 1709 gamyklų gyvenvietė buvo vadinama Lipeckije Zavody, arba Lipecko gamyklų gyvenviete (slabada). 1779 gyvenvietei suteiktos miesto teisės, ji pavadinta Lipecku ir tapo apskrities centru (1781 gavo herbą). 1803 prie Lipecko mineralinių šaltinių pradėjo veikti vienas pirmųjų Rusijos kurortų. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje pastatyta modernių metalurgijos įmonių. 20 a. 4 dešimtmetyje labai išplėtota pramonė, ėmė sparčiai daugėti gyventojų. Nuo 1954 Lipeckas – srities centras.

Lietuviai

Per I pasaulinį karą Lipecke apsigyveno karo pabėgėlių lietuvių, 1916–17 veikė Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti skyrius.