Lisabònos istòrija
Manoma, apie 1200 pr. Kr. įkurta finikiečių. Lisabonos pavadinimas kildinamas iš finikietiško alis ubbo – puikus mažas uostas, arba iš legendos neva miestą įkūrė Odisėjas (romėnų mitologijoje – Ulisas). 205 pr. Kr.–409 Lisabona priklausė Romai, Julijaus Cezario pavadinta Felicitas Julia. Nuo 4 a. vyskupijos, nuo 1393 arkivyskupijos centras.
5 a. užėmė vestgotai, 716 – maurai, miestas klestėjo. 1147 Lisaboną nukariavo Portugalijos karaliaus Alfonso I Užkariautojo vadovaujami kryžininkai. 1256 tapo Portugalijos sostine. 15 a. prasidėjus kolonijų užkariavimams iš Lisabonos į užjūrį vyko dauguma portugalų ekspedicijų, miestas tapo vienu turtingiausių Europoje, čia kūrėsi daugelio tautų prekybininkų kolonijos, 1530 mieste gyveno apie 65 000 žmonių.
Lisabona Georgo Brauno (1541–1622) ir Franzo Hogenbergo (1535–90) atlase Civitates Orbis Terrarum
15 a. pabaigoje–16 a. pradžioje miesto žydai ir musulmonai buvo verčiami krikštytis arba išsikelti, per 1506 pogromą išžudyta apie 2000 žydų. 1580–1640 Lisaboną valdė Ispanija, miesto svarba sumažėjo, bet jis išliko klestintis.
1755 Lisaboną sugriovė vienas didžiausių istorijoje žemės drebėjimų: išsiliejus Tejo upės vandenims žuvo apie 30 000 žmonių, sugriauta apie 9000 pastatų (85 %). Vėliau Lisabona atstatyta kitu stiliumi. 1855 čia gyveno apie 300 000 žmonių.
Per II pasaulinį karą Portugalija buvo neutrali šalis, Lisabona tapo daugelio Europos šalių pabėgėlių prieglauda, atviru uostu, per kurį vyko emigracija, ir šnipinėjimo centru. Per 1988 gaisrą sudegė didelė prekybinio rajono dalis.
1994 Lisabona buvo Europos kultūros sostinė. 1998 čia vyko pasaulinė paroda Vasco da Gamos kelionės į Indiją 500 m. jubiliejui (apie 11 mln. lankytojų).
2271
-Lisabona