Lisabonos sutartis

Lisabonos sutarties pasirašymo proga Europos Sąjungos vadovai Jeronimo vienuolyne Lisabonoje 2007 12 13

Lisabònos sutarts, Europos Sąjungos sutartis, iš dalies keičianti Romos sutartį ir Maastrichto sutartį. Dar vadinama Reformų sutartimi. Pagal Lisabonos sutartį, Romos sutartis vadinama Sutartimi dėl Europos Sąjungos veikimo. Lisabonos sutartį 2007 12 13 Lisabonoje pasirašė visos Europos Sąjungos valstybės. Įsigaliojo 2009 12 01 Lisabonos sutartį ratifikavus visoms Europos Sąjungos valstybėms narėms (Lietuva ratifikavo 2008). Lisabonos sutarties tikslas – stiprinti ir atnaujinti Europos Sąjungos veiksmingumą, demokratinį teisėtumą ir veiklos nuoseklumą, pratęsti Amsterdamo sutartimi ir Nicos sutartimi pradėtus procesus. Lisabonos sutartis pasirašyta kaip alternatyva Europos Konstitucijai (pasirašyta 2004), kurios nepavyko įtvirtinti 2005 Prancūzijos ir Nyderlandų piliečiams nepritarus Sutarties dėl Konstitucijos Europai tekstui referendumuose.

Lisabonos sutartimi reformuotos Europos Sąjungos institucijos ir jų darbo metodai. Europos Sąjungai suteikiama daugiau teisėtumo (Europos Sąjunga pakeitė Europos Bendriją ir perėmė jos teises bei pareigas), pažymima, kad ji turi išimtinę kompetenciją šiose srityse: muitų sąjungos, vidaus rinkos veikimui būtinų konkurencijos taisyklių nustatymo, pinigų politikos valstybėms narėms, kurių valiuta yra euras, jūrų biologinių išteklių apsaugos pagal bendrąją žuvininkystės politiką, bendrosios prekybos politikos. Europos Parlamentas įgijo daugiau galių leidžiant teisės aktus, tvirtinant Europos Sąjungos biudžetą ir sudarant tarptautinius susitarimus. Pagal Lisabonos sutartį, Europos Parlameto narių skaičius negali būti didesnis už 751, kiekviena Europos Sąjungos valstybė narė negali turėti mažiau kaip 6 ir daugiau kaip 96 Europos Parlamento narius. Lisabonos sutartis numato Europos Parlamento ir Europos Sąjungos Tarybos lygiateisiškumo principą priimant teisės aktus. Įsteigta nauja – Europos Sąjungos Vadovų Tarybos pirmininko – pareigybė (jį 2,5 metams renka Tarybos nariai).

Lisabonos sutartis nustato, kad Europos Sąjungos Taryba priima sprendimus kvalifikuota balsų dauguma (išskyrus tam tikrus numatytus atvejus), 2014 įsigaliojo vadinamasis dvigubos daugumos principas, pagal kurį sprendimui turi pritarti 55 % Europos Sąjungos valstybių narių, kurios turės atstovauti 65 % Europos Sąjungos gyventojų. Pagal Lisabonos sutartį, kiekviena Europos Sąjungos valstybė narė turi galimybę į Europos Komisiją deleguoti po 1 narį. Sustiprintos Europos Komisijos pirmininko galios (jis gali atstatydinti Europos Komisijos narius), įsteigta Europos Sąjungos užsienio reikalų ir saugumo politikos vyriausiojo įgaliotinio (jis tampa ir Europos Komisijos pirmininko pavaduotoju) pareigybė, turinti garantuoti Europos Sąjungos išorės veiksmų nuoseklumą (įgaliotinis vadovauja Europos išorės veiksmų tarnybai).

Išplėsta Europos Teisingumo Teismo veiklos sritis (ypač sprendžiant policijos ir teisminio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose klausimus). Europos centrinis bankas tampa oficialia Europos Sąjungos institucija, kurio prezidentą kvalifikuota balsų dauguma skiria Europos Sąjungos Taryba. Sustiprintas Europos Sąjungos valstybių narių nacionalinių parlamentų vaidmuo. Sutartyje pirmą kartą aiškiai pripažįstama galimybė valstybei narei išstoti iš Europos Sąjungos (šia galimybe 2017 pasinaudojo Didžioji Britanija, kurios išstojimui iš Europos Sąjungos 2016 referendume pritarė 52 % rinkėjų; Brexit).

Reformų sutartis