litãnija (gr. litaneia – malda), krikščionių maldos forma, sudaryta iš kreipinių (invokacijų) į Dievą, šventuosius ir nuolat kartojamo bendruomenės atsako (refreno); bažnytinės muzikos žanras.
Bruožai, rūšys
Iš kitų responsorinio tipo maldų litanija išsiskiria kreipinio ir atsako trumpumu, todėl jos dažnai rečituojamos arba giedamos per procesijas. Litanijos skirstomos ir pagal kreipinius (Visų Šventųjų litanija, Švč. Mergelės Marijos litanija). Dažniausiai vartojami atsakai: Kyrie eleison (gr. Viešpatie, pasigailėk), Domine miserere (lot. Viešpatie, pasigailėk), Ora pro nobis (lot. Melski už mus), Te rogamus audi nos (lot. Meldžiam Tave, išklausyk mus), Dona nobis veniam (lot. Suteik mums malonę).
Litanija dažniausiai siejama su krikščionių apeigomis, bet panašaus tipo maldų būta jau antikoje, judėjų, pagoniškose graikų bei romėnų, pirmųjų amžių krikščionių religinėse apeigose. Krikščionių apeigose litanija susiklostė ir įsitvirtino tik 4 amžiuje. Į Romos mišių liturgiją litanijas vienas pirmųjų įtraukė popiežius Gelazijus I (492–96).
Katalikų liturgijoje yra 6 visuotinai aprobuotos litanijos: Visų Šventųjų (seniausia, 7 a.), Švč. Mergelės Marijos (1587), Švč. Jėzaus Vardo (1886), Švenčiausiosios Jėzaus Širdies (1899), Šv. Juozapo (1909) ir Švč. Jėzaus Kraujo (1960); be jų, yra vietinėse Bažnyčiose aprobuotų litanijų (pvz., Lietuvoje – Šv. Kazimiero litanija). Viena svarbiausių – Visų Šventųjų litanija – paplito 8 a. pabaigoje ir tapo visų kitų vėliau sukurtų litanijų modeliu, svarbiausių bažnytinių apeigų (pvz., Velyknakčio liturgijos) bei konsekracijos ritualų dalimi. Jos melodika grindžiama tetrachordinėmis struktūromis. Kreipinių ir atsakų tonai savo stilistika panašūs į skaitinių arba maldų tonus, būdinga trumpos aiškios silabinės ritmikos frazės. Kyrie eleison melodija trichordinė, kreipinių į Švenčiausiąją Trejybę bei visus šventuosius ir atsakų – tetrachordinė, pagrįsta vienu rečitaciiu tonu.
Istorija
Nuo 12 a. išpopuliarėjo Švč. Mergelės Marijos litanijos. 16 a. būta daugiau kaip 80 litanijų. Labiausiai paplito Marijos litanijos tipas, vadinamoji Loreto litanija (lot. Litaniae Lauretanae; pavadinimas siejamas su Loreto miesto Italijoje Apreiškimo Marijai šventove, kuri tuo metu buvo vienas didžiausių piligrimystės centrų). 1601 popiežius Klemensas VIII ją patvirtino kaip vienintelę leidžiamą Marijos litaniją.
Renesanso epochoje pradėtos kurti daugiabalsės litanijos. 16 a. antroje pusėje litanijų sukūrė O. di Lasso, G. P. da Palestrina ir kiti kompozitoriai. Dažniausiai kurtos daugiabalsės litanijos Marijos garbei, iš kurių populiariausia buvo Loreto litanija (T. L. de Victoria, C. Porta, O. di Lasso ir kiti). 17 a. litanijas kūrė C. Monteverdi, F. Foggia, B. Graziani, M.‑A. Charpentier ir kiti.
18 a. atsirado litanijų su orkestro pritarimu (J. C. F. Fischerio Loreto litanija), išplėtotų litanijų, skirtų didesnei atlikėjų sudėčiai (F. Durante’s Loreto litanija, 1750). Šalia iškilmingų kurtos ir trumposios litanijos (lotyniškai litaniae brevis, breviores), dažnai chorui a cappella arba su pučiamųjų instrumentų pritarimu (J. D. Zelenkos procesijų litanija, 1725). 18 a. litanijas dar kūrė J. J. Fuxas, J. Reinhardtas, J. E. Eberlinas, M. Haydnas, W. A. Mozartas, A. Basili, G. B. Casali.
19 a. dažniausiai kurtos Marijos litanijos vyrų chorui su vargonų pritarimu arba chorui, solistams ir vargonams. S. Moniuszko Vilniuje sukūrė keturias Aušros Vartų litanijas solistams, chorui ir orkestrui (Litanie ostrobramskie 1843–55). Minėtinos D. F. E. Aubero, C. Saint-Saënso litanijos. Šią tradiciją pratęsė F. Poulencas (Juodosios Mergelės litanijos moterų chorui ir vargonams / Litanies à la Vierge noire 1936).
20 a. litanijų sukurta nedaug. Kai kurie litanijomis pavadinti kūriniai su tikrosiomis nedaug ką turi bendra (K. Szymanowskio Mergelės Marijos litanija sopranui, moterų chorui ir orkestrui / Litania do Marii Panny 1930–33, A. Pärto Litany chorui ir orkestrui, 1994).
2245
2752