litavimo medžiagos

litãvimo mẽdžiagos, medžiagos skirtos lituotinei jungčiai tarp detalių sudaryti. Pagrindinė litavimo medžiaga yra lydmetalis (metalas ar jo lydinys), pagalbinės – fliusas ir dujos (naudojamos oksidams nuo lydmetalio ir lituojamų detalių paviršiaus šalinti ir neleisti jiems vėl susidaryti). Lydmetaliai (juostos, vielos, strypelio, tinklelio, folijos, miltelių, pastos ar kito pavidalo) daromi iš vario, sidabro, geležies, kadmio, kompozicinių, metalokeraminių ar kitų medžiagų, kurių lydymosi temperatūra žemesnė negu jungiamų detalių. Dažnai lydmetalio vilgumui pagerinti dedama titano ir cirkonio. Naudojamas labai ar lengvai lydus, aukštatemperatūris ar sunkiai lydus lydmetalis. Lituojant jis susidaro savaime, dedamas į tarpelį ar įsiskverbia tarp jungiamų detalių. Fliusas (jo savitasis tankis mažesnis už lydmetalio) vilgo lituojamą medžiagą ir dažniausiai neskatina detalių ar lituotinės siūlės korozijos. Naudojamas chloridinis, chloridinis‑fluoridinis, t. p. organinis (pvz., kanifolija) fliusas. Sąveikaudamas su skystu lydmetaliu ir kieta lituojama medžiaga jis paveikia oksidus ir vykstant elektrocheminėms, cheminėms reakcijoms susidaro apsauginės dangos. Dujinė terpė (sudaroma, kai lituojama krosnyje) būna inertinė (vakuumas, argono, helio dujos), redukuojančioji (vandenilio, metano, anglies monoksido, azoto dujų mišiniai), aktyvioji (dujose esantys boro chloridas ar fluoridas ar kiti junginiai aktyviai sąveikauja su oksidais ir juos pašalina).