literatūrà (lot. litteratura – tai, kas parašyta), raštija, visos žmonijos ar kurios nors šalies, tautos, laikotarpio raštų visuma, t. p. sakytiniai tekstai (mitai, epas, sakytinės poezijos formos), tautosaka. Grupuojama pagal įvairius kriterijus – kalbą, formą, stilių, istorinį laikotarpį, kultūrą, autorių tautybę, skaitytojų lauką, rašymo tikslą. Skiriama grožinė, mokslinė, publicistinė, techninė, informacinė ir kita. Pirminė žodžio literatūra prasmė žymėjo visus rašytinius pranešimus ir buvo suvokiama kaip kiekvieno kultūringo, gebančio rašyti žmogaus veiklos sritis. Literatūra turėjo angažuotą visuomeninę funkciją – buvo užrašomi tik tie tekstai, kurie turi išskirtinę reikšmę tautinėms, religinėms ir socialinėms žmonių bendruomenėms. Antikoje literatūra vadinta visa, kas užrašyta raidėmis, viduramžiais terminu literatūra buvo apibūdinami krikščioniškiems raštams priešingi tekstai. Renesanso epochoje literatais vadinti mokyti, apsiskaitę, raštingi žmonės humanistai, humanistine raštija (litterae humaniores) – humanitarinių mokslų grupė – ir grožinė, ir retorinė literatūra. Nuo 17 a. ėmė formuotis beletristika (belles lettres – grožinė literatūra) – epinė, lyrinė, draminė poezija. 18 a. pabaigoje literatūra buvo vadinami bibliografiniai aparašai, tekstų visuma ir to meto publicistika. 18–19 a. senąją poezijos reikšmę iš literatūros perėmė beletristika, vėliau beletristika vadinta tik grožinė proza.
2271