literatros istòrija, viena literatūrologijos šakų (šalia literatūros kritikos ir teorijos). Tiria konkrečius literatūros proceso reiškinius, jų priežastinius ryšius, dėsningumus, rašytojų gyvenimą ir kūrybą, literatūros sroves, periodus, kūrinių genezę. Remiasi archyvistika, knygotyra, bibliografija, tekstologija, kultūros ir visuotine istorija, kalbotyra, filosofija, estetika, sociologija, etnografija,literatūros teorija ir literatūros kritika. Literatūros istorijos mokslo raidą ir metodus tiria istoriografija – istorinio rašymo metodologinis pagrindas. Skiriama nacionalinė ir lyginamoji (komparatyvistinė literatūrologija) literatūros istorija. Yra aprašyta epochos, srovės, kryptys, literatūros žanrai, stiliai (ypač gausūs romantizmo ir modernizmo tyrimai). Istorinių tyrimų dalis – rašytojų gyvenimui ir kūrybai skirtos monografijos. Istoriškai įtvirtinami ir nuolat peržiūrimi geriausių kūrinių kanoniniai sąrašai, vadinamojo aukso fondo nacionalinės vertybės.
Literatūros istorija mokslinės veiklos statusą ir reikšmę įgijo veikiama G. W. F. Hegelio istorijos filosofijos, kai klasicizme ir Šviečiamajame amžiuje dominavusią nuo laiko nepriklausomą vadinamąją amžinojo žmogaus ir universalaus meno koncepciją pakeitė istorinis žmogaus ir literatūros suvokimas bei vertinimas. Romantizmas, iškėlęs tautinės dvasios savitumo idėją, ir pozityvizmas, raginęs objektyviai tirti tik realius faktus ir jų praktinį poveikį, 19 a. skatino Europos nacionalinių literatūrų rašymą, paplito nacionalinių literatūrų lyginamieji tyrimai. H. A. Taine’o, G. G. Gervino, W. Schererio, G. Lansono moksliškai parašytos daugiatomės nacionalinės Vakarų Europos istorijos siekė per aprašomų kūrinių istoriją atskleisti tautinio savitumo idėją. Pozityvistiniai nacionalinių literatūrų tyrimai rėmėsi bendraisiais principais: kūrinys vertintas kaip istorinio laiko dokumentas, buvo nurodomi ryšiai su bendra socialine ir kultūrine aplinka, t. p. rašytojo asmenybė ir biografija, literatūros raidos tipiški reiškiniai ir dėsningumai. Įsitvirtino literatūros kaip gyvenimo veidrodžio apibūdinimas. Literatūros istorija rėmėsi ne tik istoriniu tyrimo metodu, bet ir psichologiniu, estetiniu (žanrinis tyrimas) bei aprašomąja stiliaus analize. Literatūros istorijos buvo kuriamos kaip didžiųjų rašytojų biografijų istorijos, kūryba interpretuojama kaip jų pasaulėvaizdžio meninė raiška. 19 a. pabaigoje pozityvistinės literatūros istorijos patyrė krizę, nes vis labiau aiškėjo, kad objektyvusis negrįžtamosios praeities tyrinėjimas prieštarauja amžinai gyvam grožinio kūrinio estetiniam poveikiui. Istorijos mokslas reikalauja objektyvumo, tikslumo, bet literatūros objekto suvokimas neįmanomas be estetinio išgyvenimo. Istorinio ir estetinio literatūros vertinimo prieštaravimas labiausiai keltas iracionalistinėje B. Croce’s literatūros teorijoje. W. Dilthey hermeneutikoje išryškinta supratimo svarba ir sukurta vadinamoji dvasios istorijos mokykla daugiau reikšmės teikė autoriaus ir kūrybos individualumo problemoms, inspiravo beletrizuotų biografijų apie žymiausius rašytojus žanrą (S. Zweigas, A. Maurois). 20 a. literatūros istorijų atnaujinimui didelę įtaką padarė rusų formalistai (formalioji mokykla), literatūros istoriją pasiūlydami tirti imanentiškai – kaip poetinės kalbos istoriją, ir marksistai (marksizmas), teigdami, kad teisingas literatūros supratimas neįmanomas be plataus kultūrinio ir visuomeninio istorinio konteksto pažinimo. Neomarksizmo literatūros istorijose keliamas klausimas, kodėl poindustrinėje visuomenėje kūrybos tikslu tapo ne grožio, bet kapitalo siekimo aistra ir kokios priežastys lemia tradicinės estetikos dekonstravimą, kūrinio ir prekės skirtumo išnykimą. Rašomos feministinės, ideologinės kritikos literatūros istorijos. Vokiečių teoretikai H.-G. Gadameris, H. R. Jaussas inspiravo recepcinės literatūros istorijos metodologiją (recepcijos teorija) – joje siejama formalistinis ir socialinis istorinis literatūros istorijos rašymo metodas, pabrėžiama skaitytojo funkcijos svarba, tyrimo tikslu nurodomi literatūros poveikio arba jos skaitymų istorija. M. Foucault, naujojo istorizmo teoretiko S. J. Greenblatto ir kitų veikaluose literatūros istorijai pradėta taikyti prieš pozityvizmą nukreiptas naujojo istorizmo metodas: atsisakoma objektyvaus tyrimo ir racionalumo, pabrėžiamas kultūros dalyvių nesąmoningumo momentas, tekstualumas, fragmentizmas, tyrinėtojo recepcija, masinės kultūros įsigalėjimas. Paveikta kalbos filosofijos nauja metodologija pakeitė istorinių tyrimų objektą – vietoj rašytojų biografijų, chronologinių istorijų atsirado įvairiakrypčiai kultūros tekstų, arba diskursų, tyrimai, jų kontekste literatūros poromantinis radikalus skirstymas į grožinę ir negrožinę neteko prasmės.
L: H. R. Jauss Literatūros istorija kaip literatūros mokslo provokacija / Senoji Lietuvos literatūra kn. 17 Literatūros istorija ir jos kūrėjai Vilnius 2004; A. Jurgutienė Hermeneutinis istorizmas: Psichologinis, fenomenologinis, naratologinis / Senoji Lietuvos literatūra kn. 17 Literatūros istorija ir jos kūrėjai Vilnius 2004; J. Girdzijauskas Lietuvių literatūros vagoje Vilnius 2006; R. Wellek Theory of Literary History / Literary Scholarship: Its Aims and Methods Chapel Hill 1941; S. Greenblatt New World EncountersBerkeley 1990; L. Hutcheon, M. J. Valdés Rethinking Literary History Oxford 2002.
1245