literatros krtika, literatūrologijos šaka. Nagrinėja ir vertina gyvenamojo meto grožinės literatūros kūrinius taikydama literatūros teorijos metodus ir literatūros estetikos principus. Glaudžiai susijusi su literatūros teorija. Anglosaksiškoje tradicijoje dažnai literatūros kritika apima ir literatūros teorijos dalykus. Pagal tai, kaip literatūros teorijos ir jų inspiruota kritika pateikia kūrinio prasmės ir vertės šaltinį, literatūros kritika skirstoma į ekspresyviąją, psichologinę ir istorinę (ieškančią autorinės prasmės), tekstinę ir formalistinę (tiriančią kalbos problemas) bei recepcinę (pabrėžiančią skaitytojo vaidmenį interpretacijoje). Istoriškai skiriama normatyvinė, kuriai svarbi mimetinė (atspindinti tikrovę) literatūros funkcija, ekspresinė (akcentuojanti kuriančiojo subjekto saviraišką), formalistinė (pabrėžianti modernaus meno autonomiškumą), postmodernistinė (išryškinanti meno kontekstualumą) literatūros kritika.
Literatūros kritikos apraiškų yra antikinėje kultūroje – tai daugiausia komentarai, skirti tam tikriems tekstams paaiškinti. Aleksandrijos mokykloje buvo sukurti gramatinės kritikos metodologiniai pagrindai, kurie vyravo iki Naujųjų amžių. 19 a. aiškiau išsiskiriant literatūros istorijos ir literatūros teorijos kryptims, sustiprėjus kritiniam mąstymui ir plintant periodikai, susiformavo modernioji literatūros kritika, puoselėjanti estetines ir humanistines literatūros vertybes. Išplito psichologinio įsijautimo, kūrinio turinio ir formos organinio ryšio idėjos. Romantinė literatūros kritika siekė aprėpti platesnes visuomeninės raidos ir humanistinių vertybių sritis, naudojo subjektyvaus estetinio išgyvenimo aprašymo metodą (M. Arnoldas, T. Carlyle’is, F. Schlegelis). Klasicistinei normatyvinei ir filologinei literatūros kritikos tradicijai, aiškinančiai teksto gramatinį lygmenį, buvo priešpriešinta antifilologinė kritika, be teksto gramatinės analizės, pabrėžianti kitas dvasines kritikos funkcijas – teksto filosofinį, istorinį ir estetinį vertinimą (kritiko subjektyvaus skonio pripažinimą). Kritikas turėjo būti plataus universitetinio išsilavinimo, pasižymėti didele erudicija ir meniniu skoniu, būti savo visuomenėje pripažintu neginčijamu literatūrinių reikalų autoritetu ir švietėju, privalėjo puoselėti literatūros tradiciją ir teikti išmintingų patarimų naujiems kūrėjams.
20 a. literatūros kritika nuo bendrųjų švietėjiškų ir moralizuojamų tikslų perėjo prie konkrečių kūrinių analizės ir meninio jų vertinimo. Tokia kritika, Didžiojoje Britanijoje pasivadinusi praktine kritika, literatūros istoriją ir teoriją suvokė tik kaip pagalbines disciplinas (F. R. Leavisas, 1895–1978). Panašia kryptimi buvo kuriama ir naujoji kritika (T. S. Eliotas, I. A. Richardsas, W. Empsonas ir kiti). Susiformavo nuostata, kad literatūros teorija – filosofijos sritis, teikianti kritikai pačias bendriausias sąvokas, aiškinimo principus, metodologinius pagrindus, o literatūros kritika – aktyvi diskusija apie šiuolaikinius konkrečius kūrinius, laisvai ir savarankiškai priimanti teorines nuostatas. Tarpinis požiūris į literatūros kritiką rėmėsi dviem skirtingais kūrybos ir literatūros teorijos ar filosofijos poliais: literatūros kritika naudojasi bendrais literatūros teorijos principais, bet jie negarantuoja teisingo kūrinio vertinimo, o vertinimas nereiškiamas teorine kalba. Literatūros kritika išsaugo savo savitumą labiau suartėdama su konkrečiu literatūriniu gyvenimu ir pateikdama meninį kūrinių vertinimą, susijusį su konkrečiose gyvenimo situacijose iškylančiais svarbiausiais klausimais. Literatūros teorija ir kritika yra susijusios disciplinos, bet šiame kontekste teorija suprantama kaip savarankiška ir susiformavusi vėliau už literatūros kritiką (R. Wellekas). Tokia literatūros kritika siekė ne tik nurodyti estetinį kūrinio savitumą ir vertę, bet ir jį aiškinti kaip tobuliausią gyvenimo ir humanistinių vertybių raišką. Literatūros kritika revoliuciniais laikotarpiais nukrypdavo į publicistiką ir tapdavo politinių diskusijų dalyve, gvildenančia socialinę problematiką – tai vadinamosios humanistinės literatūros kritikos ypatumai.
Literatūros kritikos savitumo ir atskirumo nuo literatūros teorijos idėja svarbi daugeliui šiuolaikinių literatūros kritikų, bet 20 a. antroje pusėje literatūros kritika tapo ne vienos teorijos sekėja, net įgijo teorinės kritikos pavadinimą. Literatūros teorijos ir kritikos santykis smarkiai pakito veikiamas rusų formalizmo ir prancūzų struktūralizmo, ypač po 1960, kai Vakarų universitetuose literatūros teorija iš filosofinių disciplinų programos buvo perkelta į filologijos programas. Literatūros teorija tapo kritikos metodų teorija, kuri inspiravo naują teorinės kritikos bangą. Kritikos teorijų ir teorinės kritikos skirtumas pasidarė nereikšmingas. Kritikos teorijos, siūlydamos mokslinę metodologiją, ėmėsi griežtai vadovauti kritikos praktikai. Kritikos metodologija peržengė grožinės literatūros ribas siekdama tapti bet kokių humanistinių tekstų analizės pagrindu, todėl iš teorinės kritikos išnyko literatūrinio kūrinio estetiškumo problematika, svarbesni tapo jo nedeklaruojami politiniai ir doroviniai tikslai. Teorinė kritika akivaizdžiausiai reiškėsi gerai žinomų klasikinių kūrinių vadinamuoju nauju perskaitymu. Teorinės kritikos priešininkai tai pavadino naujuoju dogmatizmu, devalvuojančiu pačią kritiką. Ryškus humanistinės ir teorinės kritikos konfliktas 20 a. pabaigoje ėmė reikštis nauja forma – teoriniu ir poteoriniu kritikos konfliktu. Krypties pasirinkimas priklauso nuo paties kritiko vertybinės orientacijos.
L: Šiuolaikinės kritikos problemos Vilnius 1975; R. Wellek A History of Modern Criticism 1750–1950 8 vol. New Haven 1955–92, The Term and Concept of Literary Criticism / Concepts of Criticism New Haven 1963; K. W. Wimsatt, C. Brooks Literary Criticism: A Short History New York 1957; S. H. Olsen Critical Theory and Atheoretical Criticism / Understanding the Arts: Contemporary Scandinavian Aesthetics Lund 1992; The Cambridge History of Literary Criticism 9 vol. Cambridge 1990–2007.
1245