literatros sociològija, literatūrologijos sritis, analizuojanti literatūros ir socialinės aplinkos santykį. Literatūros sociologija literatūrą laiko socialiniu reiškiniu, apimančiu tekstus ir kitus literatūrinės srities dalyvius – rašytojus, leidėjus, skaitytojus, kritikus, įvairias organizacijas, neformalius sambūrius, kultūrinę žiniasklaidą ir kita. Literatūros sociologija nagrinėja socialinės aplinkos ir kūrinio reikšmių, struktūros, stilistikos ryšius, tiria autorių ir skaitytojų socialinę kilmę, visuomeninę padėtį, estetinius polinkius, literatūrinį skonį, analizuoja literatūros politiką, leidybos rėmimo sistemą, švietimą, knygų rinką, žanrų paplitimą, literatūros sąveiką su kultūriniais, ekonominiais, politiniais veiksniais ir kita. Literatūros kūriniai t. p. nagrinėjami sudėtingų sociokultūrinių ryšių kontekste kaip atspindintys savo laikotarpį, jį interpretuojantys ir patys darantys jam įtaką.
Socialinius literatūros aspektus, daugiausia individualaus rašytojo santykį ar kūrinio sąsajas su visuomeniniu kontekstu nagrinėja įvairios literatūros studijų kryptys, todėl literatūros sociologijos ribos nėra griežtai apibrėžtos. Disciplinos pradžia siejama su 18–19 a. sandūra, pirmiausia su A. L. G. de Staël-Holstein veikalais apie politinių, religinių, teisinių, geografinių veiksnių įtaką menui. Šias idėjas plėtojo 19 a. estetikos filosofai, daugiausia H. A. Taine’as, jis literatūros kūrinį siejo su epochos pasaulėžiūra, fizine ir socialine autoriaus aplinka, konkrečiu istoriniu laiku ir vieta (triada: rasė–aplinka–momentas). Literatūros sociologijos raidai didelį poveikį turėjo sociologijos plėtra. G. Lukácsas įžvelgė visuomeninės patirties ir individualios menininko raiškos ryšį, literatūrinę formą laikė pasaulėžiūros ir laikotarpio ekonominių bei kultūrinių sąlygų rezultatu. Frankfurto mokyklos atstovai (T. Adorno, W. Benjaminas ir kiti) tyrė ideologinių ir formaliųjų teksto ypatybių dialektiką, estetikos ir politikos santykį, vadinamosios literatūros gamybos ir vartojimo materialines aplinkybes. Vokiečių literatūrologas L. Löwenthalis (1900–93) išplėtojo populiariosios (masinės) kultūros tyrimus, literatūrines technikas siejo su socialiniais santykiais, L. L. Schückingas (1878–1964) išsamiai nagrinėjo literatūrinio skonio problematiką.
Ilgainiui susiformavo iki 21 a. pradžios buvusi reikšminga empirinių tyrimų atšaka – parašyta daug informatyvių studijų apie literatūrinę aplinką; jose atskleidžiami tekstų funkcionavimo visuomenėje principai, aprašomi institucijų tinklai, skonių sankirtos, skaitymo kultūra, pateikiami sisteminiai kai kurių valstybių ar meno tam tikro istorinio laikotarpio vaizdai. Tokios studijos išpopuliarėjo Prancūzijoje, Vokietijoje, Lenkijoje (pvz., prancūzų literatūrologas R. Escarpit, 1918–2000, domėjosi įvairių rašytojų profesiniu ir socialiniu statusu – kilme, amžiumi, pasiskirstymu tarp sostinės ir provincijos, reagavimu į literatūrinę rinką).
Alternatyva iki 20 a. vidurio literatūros sociologijoje vyravusiam sociologiniam pozityvizmui buvo L. Goldmanno kurtas genetinis struktūralizmas. Mėgindamas suderinti teksto visuomeninį sąlygotumą ir rašytojo vaizduotės laisvę jis modeliavo homologinį socialinės aplinkos ir meno kūrinio gilesniųjų mentalinių struktūrų ryšį. Literatūros sociologijos metarefleksijos, teorinių ir metodologinių perspektyvų paieškos ir tikslinimas suaktyvėjo 20 a. 7–8 dešimtmetyje. Anglų literatūros kritikas R. Williamsas (1921–88) kvestionavo ekonomines marksistinės kritikos prielaidas, bazės–antstato formulę, kultūros ir ideologijos santykį. P. Bourdieu sukūrė vadinamąją literatūros lauko teoriją, kuria siekė aprėpti visus kultūrinės praktikos elementus ir interpretuoti jų sąsajas pagal funkcijas. Šioje koncepcijoje laukas yra pagal savitą logiką ir taisykles veikiančių socialinių ryšių sistema, kuriai būdingos nuolatinės varžytuvės dėl valdančios padėties, teisės legitimuoti normas ir vertybes, simbolinio (kultūrinio, socialinio, ekonominio) kapitalo. Iš kitų socialinių sferų literatūros laukas išsiskiria jame atvirkščiai veikiančia ekonomika ir gebėjimu įgyti dalinę autonomiją nuo bendrojo ekonominės ir politinės galios lauko. Konfliktai (pvz., pripažintų rašytojų ir debiutantų, elitinės ir populiariosios literatūros, skirtingų kartų, kanono ir marginalijų, tradicionalistų ir avangardistų) yra literatūrinės kaitos stimulas. Lauko veikėjų laikysenos priklauso nuo jų habitus (patirties formuojamo įsitikinimų rinkinio, lemiančio suvokimą, emocijas, poreikius, vaizduotę ir kita). P. Bourdieu t. p. inicijavo platesnius menininko sociumo ir estetinio vertinimo, meninio skonio sociologinius tyrimus.
20 a. pabaigoje literatūros sociologijoje pradėta vis daugiau reikšmės teikti kūrybos literatūrinėms ypatybėms, naujai konceptualizuoti teksto ir konteksto ryšį – istoriškai jo samprata kito nuo priežastinio, deterministinio (įvardyto sąvokomis išraiška, atspindys, pagal L. G. A. de Bonaldo tezę – literatūra yra visuomenės išraiška), iki dvipusio (idėjos apie įvairaus laipsnio atitikmenis). P. Bourdieu įžvelgė kūrinių ir literatūros institucijų (žurnalų, leidyklų, kritikos), autoriaus pozicijų (socialinio statuso, publikavimosi nišų, profesinio stažo) ir jo tekstų tematikos, žanrų, kompozicijos, poetikos homologijas. 8 dešimtmetyje išsikristalizavo terminas sociokritika (teksto sociologija), siejamas su prancūzų literatūrologija. Naudodamasi lingvistikos, retorikos, naratologijos, semiotikos įžvalgomis ji derino literatūrinio teksto bruožų studijas su socialinių dėmenų analize; aktualizavusi kūrinio formos aspektus išplėtė ilgai literatūros sociologijoje vyravusią idėjų, temų, motyvų analizę. Iš pradžių plėtojo E. Cros, C. Duchet, toliau skleidėsi įvairiomis kryptimis (pvz., P. V. Zima visuomeninę kultūrinę problematiką perkėlė į kalbinį lygmenį ir tyrė literatūrinius ir socialinius kalbos persidengimus). Šiuolaikinėje literatūros sociologijoje dauguma literatūrinio kūrinio komponentų (nuo žanro ar veikėjo tipų iki gramatinių formų) gali būti sociologiškai interpretuojami. Daugiausia teorizuota žanro kategorija, gausiausiai analizuoti romanai, ypač realistiniai, t. p. atliekami dramos, mokslinės fantastikos, poezijos ir kiti tyrimai. 9 dešimtmetyje J. Dubois ir P. Durand’as skirtingų visuomenės klasių struktūrą pritaikydami literatūrai sukūrė tekstų klases.
Literatūros sociologija Lietuvoje
Lietuvoje literatūros sociologijos ištakos sietinos su pozityvistinės meno traktuotės tradicija (J. Mačio-Kėkšto, J. Andziulaičio-Kalnėno, J. Lindės-Dobilo idėjos), marksistinės teorijos perėmimu (V. Kapsuko kritika; 20 a. 3–4 dešimtmečio kairiųjų pažiūrų literatų, pvz., A. Venclovos, P. Cvirkos, J. Šimkaus tekstai, K. Korsako studijos). Sovietinio laikotarpio pradžioje literatūros sociologija buvo gerokai ideologiškai angažuota ir tikslingai supaprastinta (pereita prie literatūros kaip realaus gyvenimo vaizduotojos ir net kovos įrankio sampratos; analizėje vyravo socialinių klasių reprezentavimo problematika). Vėlesni kritikai (P. Bražėnas, A. Bučys ir kiti) visuomeninius aspektus labiau derino su estetiniais. Atgavus nepriklausomybę lietuvių literatūros sociologijai impulsų suteikė V. Kavolio kultūros sociologija, studijos apie lietuvių literatūrą; kūrinys jam svarbus kaip sąmoningumo, kultūros reikšmių, žmonių subjektyvumo dokumentas. M. Šidlauskas, originaliai derindamas sociolinę žiūrą su estetiniu vertinimu, paskelbė darbų apie 19–20 a. sandūros poeto ir visuomenės santykius (studija Poetas ir visuomenė XIX–XX amžių sankirtose 1994), prieštaringas kūrėjų ir skaitytojų įtampas, H. Radausko kultūrinio mito genezę ir kita (straipsnių rinkinys Orfėjas mokėjo lietuviškai 2006). G. Viliūnas išleido knygą apie 20 a. pradžios literatūrinį gyvenimą (Literatūrinis gyvenimas nepriklausomoje Lietuvoje 1918–1940 1998), joje išsamiai aprašyti literatų sambūriai, spauda, adresato struktūra ir kita. L. Jakonytė publikavo studiją apie posovietinio rašytojo profesinę savivoką.
sociokritika
L: A. Gaižutis Meno sociologija Vilnius 1998; L. Jakonytė Rašytojo socialumas: Lietuvių rašytojų savivoka XX amžiaus 10-ajame dešimtmetyje Vilnius 2005; The Sociology of Art and Literature New York 1970; Critical Inquiry 1988 t. 14; W. Griswold Recent Moves in the Sociology of Literature / Annual Review of Sociology 1993 t. 19; A. Milner Literature, Culture and Society London–New York 1996; The Sociology of Art: A Reader London–New York 2003.
2654