literatros teòrija, literatros metòdai, krtikos teòrija, viena literatūrologijos šakų. Filosofiniais ir moksliniais teiginiais aiškina literatūros kritiką ir pateikia literatūros analizės sistemas. Literatūros kritikos teorijos (literatūros kritika) glaudžiai susijusios su pačios literatūros samprata (literatūra) ir teorijos istoriniais pokyčiais (literatūros istorija). Iki 19 a. literatūros ir jos kritikos teorija daugiausia buvo kuriama kaip filosofijos (estetikos) disciplina, kelianti literatūros ontologijos ir epistemologijos klausimus. Literatūros teorija nagrinėjo literatūros esmę, struktūrą ir funkcijas, rūšių ir žanrų sistemas, literatūros santykį su tikrove, subjektyvia sąmone ir kalba, aprašė bendriausius kūrinio supratimo modelius.
Literatūros teorijos pagrindai susiformavo senovės graikų filosofijoje. Platonas (428–348 prieš Kristų) veikaluose (Puota, lietuvių kalba 1935, Valstybė, lietuvių kalba 1981) iš racionalistinio objektyvaus idealizmo pozicijų apibrėžė ir kritikavo poetinį meną. Jo mokyme žmoguje esantis erosas (filosofinis žinių, gėrio ir grožio siekis) skatina iš laikinų daiktų ir šešėlių pasaulio veržtis į idėjų sritį. Poezijos paskirtis, kitaip nei filosofijos, – pavaizduoti regimąjį pasaulį, todėl poezija tėra vadinamasis šešėlių šešėlis, stabdantis žmogaus protinę galią pakilti į idėjų pasaulį ir siekti tobulumo. Taip samprotaujantis filosofas dėl politinio ir dorovinio Atėnų nuosmukio apkaltino poetus ir pašalino juos iš savo sukurto idealios valstybės modelio. Platonas iškėlė dvi poetinės kūrybos ypatybes, nepraradusias aktualumo iki 21 a., – mėgdžiojimą (mimesis) ir poezijos ekspresinį poveikį, sužadinantį suvokėjui malonumo emocijas. Proto kontrolę silpninanti poetinė imitacija pažadina visas žmoguje glūdinčias aistras, malonumų geismą ir kančią, todėl dorovės požiūriu kūryba esanti pavojingai destruktyvi veikla, išimtis daroma tik himnams, skirtiems dievų ir kilnių žmonių poelgiams šlovinti. Žymiausiu antikos literatūros teorijos veikalu laikoma Aristotelio (384–322 prieš Kristų) Poetika (Poetica, lietuvių kalba 1959) – joje buvo apibendrinta senovės graikų filosofinė mintis, kuri turėjo didelį poveikį visoms vėliau atsiradusioms meno poetikoms (ars poetica). Pritardamas Platono minčiai, kad menas mėgdžioja tikrovę, Aristotelis detaliau aptarė įvairius įmanomus mėgdžiojimo būdus ir pagal juos skyrė literatūros rūšis. Aktualizuodamas meniniame vaizde atskirybės ir bendrybės santykį epistemologiškai literatūrą įterpė tarp filosofijos ir istorijos, atsisakydamas radikalaus Platono poezijos ir filosofijos supriešinimo. Literatūrą apibūdino kaip pasakojimų, aprašančių tai, kas galėtų įvykti, sritį ir pateikė jos žanrų sistemą. Aptardamas literatūros santykį su žmogaus jausmais ir dorove Aristotelis prieštaravo Platonui iškeldamas katarsio, kaip užslėptų jausmų išlaisvinimo, sampratą, būdingą tragedijos žanrui. Tragedijoje vaizduojama herojaus žūtis spektaklio žiūrovams turi skatinti ne žiaurumo aistrą, bet katarsiu patiriamą atsipalaidavimą ir emocinę pusiausvyrą. Aristotelio Apie aiškinimą (Peri hermeneias, lotynų kalba De Interpretatione) – viena Organono, kuriame išdėstyti logikos pagrindai, dalių – laikoma tekstų supratimo teorijos pirmuoju veikalu. Aristotelis hermeneutikoje ilgam įtvirtino kalbos atspindžio teoriją, pagal kurią žodis suprantamas kaip objekto reprezentantas (pvz., teiginys sniegas baltas teisingas, jei iš tikrųjų sniegas yra baltas). Filologinė hermeneutika, kaip tekstų gramatinių komentavimų, vertimų ir aiškinimo sritis, išpopuliarėjo verčiant antikinės literatūros paveldą ir aiškinant Bibliją. Helenizmo laikotarpiu apie literatūrą ėmė rašyti ne tik filosofai, bet ir poetai. Labiausiai išgarsėjo Horacijaus (65–8 prieš Kristų) laiškas Apie poezijos meną (lietuvių kalba 1936, pavadinimu Poezijos menas 1992), jame gyvai eilėmis sudėti patarimai, kaip parašyti gerą literatūros kūrinį, kuriame būtų tinkamai suderinti malonumo ir naudos tikslai; t. p. praplėsta mėgdžiojimo samprata, teigiama, kad poetas turi imituoti ne tik dabartinį gyvenimą, bet ir klasikines graikų meno formas.
Viduramžiais literatūra tapo gramatikos ir retorikos studijų objektu, daugiausia tyrinėta tekstų kalbos puošnumas, jos ornamentikos ypatybės. Hermeneutika, daugiausia egzegezė, buvo skirta Biblijos teksto alegorinių reikšmių tyrinėjimams ir komentavimams. Iš to laikotarpio atsirado samprata, kad geriausius literatūros kūrinius nuo kitų skiria jų pranešimuose paslėpta ir laukianti iššifravimo labai svarbi, lyg Geroji Naujiena, prasmė. Renesanso epochoje senovės graikų tekstai buvo išversti į lotynų kalbą ir davė didelį postūmį teksto kritikai, Aristotelio ir Horacijaus, vėliau N. Boileau (Poezijos menas / L’Art poétique 1674, lietuvių kalba 1978) poetikos buvo laikomos svarbiausiais literatūros mokymosi ir sekimo pavyzdžiais. Imitacijos estetinė nuostata įgijo dvigubą reikšmę – perėmė antikinę, teigiančią, kad literatūra yra tikrovės mėgdžiojimas, ir papildė nauja, reikalaujančia, kad būtų mėgdžiojami ir geriausi antikos kūriniai (klasikinė literatūra). Prasiplėtė meninio vaizdo imitavimo reikšmė, idealizavimo nuostatos papildytos tipinio vaizdo kūrimo reikalavimu. Iškilo naujas antikinių literatūrinių sekimų šalininkų ir rašytojų, kurie pradėjo kurti literatūrą gimtąja kalba (A. Dante, P. de Ronsard’as), estetinių pažiūrų konfliktas. Aristotelio poetikos paveiktas prancūzų kritikas J. C. Scaligeris įtvirtino trijų matmenų (laiko, erdvės ir veiksmo) taisyklę, 17 a. ji tapo prancūzų klasicistinės dramos pagrindu. Literatūros kūrinio tobulumo kanonus pradėta grįsti daugiau moksliniais argumentais, iškelta prigimtinio proto (ratio nature) idėja (F. Petrarca, M. de Montaigne’is); buvo teigiama, kad bet kurio amžiaus literatūros objektas yra pastovi žmogaus prigimtis, protiniai gebėjimai žmogų daro žmogumi ir verčia tobulėti. Literatūra imta laikyti prigimties tobulinimo ir dorovinių normų įtvirtinimo priemone. Neoklasicizmo ir Šviečiamojo amžiaus literatūros teorija nagrinėjo socialinės aplinkos poveikio žmogui problemą, svarbiausiu literatūros tikslu iškėlė auklėjamąją funkciją. Pradėtas vertinti kūrėjo talentas, dar labiau – rašytojo gebėjimas kontroliuoti įkvėpimą, t. p. meistriškumo įgūdžiai, geras tradicijų pažinimas. Mimetinė normatyvinė literatūros teorija, atmetusi W. Shakespeare’o kūrybą kaip netobulą, ir negebėjusi paaiškinti sparčiai 18 a. plintančios romano žanrinės formos, parodė savo ribotumą, todėl greitai buvo paneigta.
Perėjimas iš neoklasicizmo į romantizmą atsispindi ir romantinėje literatūros teorijoje. Racionalistinė normatyvinė mimetinė literatūros samprata buvo pakeista iracionalistine ekspresine, pagal kurią svarbiausias kūrybos tikslas ir vertė yra ne gamtos pamėgdžiojimas, bet jos originalus perkūrimas, emocinė genijaus saviraiška. Literatūra, iki tol vadinta tikrovę atspindinčiu veidrodžiu, gavo naują žibinto pavadinimą – jos tikslas skleisti autoriaus vidinės tikrovės šviesą ir pamatyti joje neįprastas gyvenimo formas. Literatūra suvokta kaip išskirtinai vaizduotės ir estetinės tikrovės sritis, neturinti jokio pragmatinio suinteresuotumo (I. Kantas). Iš antikos atėjęs kūrybos imitavimo suvokimas buvo pakeistas rašytojo genijaus, savo vaizduotės galia perkuriančio pasaulį ir atveriančio jo paslėptą esmę, samprata. Estetiškai vertinga pripažinta tik novatoriška ir originali kūryba. Literatūra suvokta kaip išskirtinai jausmų ir jausmingos kalbos sritis, visuose literatūros žanruose suklestėjo lyrizmas. Lyrika ir lyrinė poema tapo mėgstamiausiomis romantikų kūrybos formomis. Literatūrą, jos kritiką ir teorijas dažnai rašė tie patys kūrėjai (W. Wordsworthas, V. Hugo, Novalis, L. Tolstojus). 19 a. grožinę literatūrą pripažinus estetine vertybe labiau išsiskyrė literatūros istorijos, teorijos ir kritikos šakos, kurios 19 a. pabaigoje tapo universitetinių studijų objektais.
Istorinio mokslo pažanga suaktyvino nacionalinių literatūrų istorijos tyrimus ir jų lyginamąsias studijas (H. A. Taine’as; komparatyvistinė literatūrologija). Susiformavo pozityvistinė kultūrinė istorinė mokykla, kuri siekė moksliškai aprašyti literatūros istorijos procesus ir dėsningumus, bet netrukus suabejota literatūros mokslo ir tiksliųjų mokslų panašumu. Moderniosios literatūros teorijos ir istorijos pradininku laikomas W. Dilthey. Jis humanitarinių mokslų metodologiją atskyrė nuo gamtamokslio ir pavadino ją hermeneutika, teigė, kad humanitariniams mokslams svarbiausia žmogaus sukurtų kultūros paminklų supratimo (psichologinio persikėlimo), o ne objektyvaus pažinimo procesai. W. Dilthey teorija buvo nukreipta prieš pozityvistinius istorinius tyrimus ir davė pradžią vadinamiesiems dvasios mokslams sureikšmindama tokius terminus kaip motyvas, pasaulėjauta, epochos dvasia. Šią teoriją savaip pratęsė iracionalistinės literatūros teorijos, kurios davė pagrindus modernistinėms literatūros programoms ir pačiai modernistinei literatūrai (B. Croce, F. Nietzsche, M. Heideggeris). 19 a. pabaiga pasižymėjo itin didele literatūros teorijų įvairove. Vienos literatūros teorijos siekė sukurti literatūros mokslą, kurio metodai atitiktų tiksliųjų mokslų metodus, kitos teigė savitą hermeneutinį, labiau filosofinį nei mokslinį knygų interpretavimo būdą.
Nei pozityvistinė, nei antipozityvistinė (hermeneutinė) literatūros teorijos nepadėjo tyrėjui tiksliau analizuoti literatūros kūrinio, todėl 20 a. atsirado daugybė literatūros teorijų, skirtų konkrečių kūrinių analizės metodams sukurti ir nukreiptų prieš biografinį bei istorinį literatūros tyrimą. Jose išliko W. Dilthey iškeltos problemos (kas yra literatūrinio tyrimo objektas ir kokie galimi būdai jį pasiekti), t. p. fenomenologijos suaktyvinta natūralios sąmonės ir empirizmo redukcija, objektyvumo (praktiškumo) ir subjektyvumo (teoretiškumo) svarba pažinime ir pastanga visa racionalizuoti ir metodologizuoti.
20 a. suartėjusi su struktūrine kalbotyra literatūros teorija inspiravo neopozityvistinę literatūros tyrimų tendenciją, kuri labiausiai reiškėsi formalizmo (formalioji mokykla), naujosios kritikos, struktūralizmo, semiotikos metodais. Literatūros teorija keitėsi perimdama kitų disciplinų nuostatas (filosofijos, sociologijos, psichoanalizės, marksizmo, naujojo istorizmo) ir su jomis suartėdama. Literatūros teorijos tapo naujais tarpdisciplininiais literatūros metodų, arba kritikos teorijų, ir teorinės kritikos dariniais, taikomais visiems menams ir skirtais plėtoti visoms humanitarinėms disciplinoms. Iš jų išsirutuliojo dar viena globali kultūros teorija. Kritikos teorijos siekė sukurti metodologinius pagrindus, skirtus visoms humanitarinių mokslų interpretacijoms, jos lygintos su M. Koperniko perversmu moksle. Daugeliu atvejų literatūros teorija tapo bendrąja literatūros tyrimo metodologija ir kritikos teorija, teorijos pritaikymo kritikos praktikoje disciplina, siūlė bendrąsias taisykles, pagal kurias konkretus kūrinys galėtų būti paaiškintas ir įvertintas. Didžiausiu literatūros teorijos poveikiu nurodyta gerai žinomų kūrinių naujas perskaitymas. Po 1960 literatūros teorijų (arba literatūros mokslo metodologijos) kursai buvo įtraukti į universitetinių studijų programą. Kritikos teorijos, labiausiai susijusios su kalbotyra, ėmė skatinti racionalistines kūrinių interpretacijas ir jų mokslinę argumentaciją. Kitos teorijos, daugiau postmodernistinio pobūdžio, kėlė mintį, kad neįmanoma atskirti teisingo literatūros interpretavimo nuo neteisingo (postruktūralizmas, dekonstruktyvizmas, recepcija, feminizmas). Postmodernistinėse literatūros teorijose išskirtinę objekto reikšmę prarado grožinė literatūra – literatūros teorija skirta visiems tekstams, todėl jos objektu tapo jau ne kūrinys, o tekstas, rašymas, diskursas. Estetinio vertinimo problema pasidarė šalutinė, suabejota arba net paneigta literatūros, kaip estetinės vertybės, samprata, tuo savaip sugrįžta į viduramžių kultūros situaciją, kai kritika neturėjo savo specifinio objekto ir tyrinėjo visų tekstų kalbą. Postmodernistinės kontekstinės literatūros teorijos (J. Derrida, M. Foucault, J.‑F. Lyotard’as, J. Baudrillard’as, J. Kristeva) buvo priešpriešinamos modernistinėms meno autonomiškumo teorijoms, keliančioms rašytojų genialumą, estetinio išgyvenimo nesuinteresuotumą, kūrybos aukštuosius metafizinius tikslus, meno kūrinio kitoniškumą amato atžvilgiu (I. Kantas, A. Schopenhaueris, B. Croce, C. Bellas). Postmodernistinės literatūros teorijos kaip mitologizuotų, ideologizuotų ir sunkiai suprantamų atsisako vadinamųjų didžiųjų pasakojimų, amžinųjų vertybių ir absoliučiųjų tiesų, vietoj jų įtvirtinamos nestabilumo, atvirumo, liberalizmo ir pliuralizmo sąvokos. Siekiama naikinti aukštojo meno ir populiariosios kūrybos ribą, vertinama literatūros komunikabilumas, eklektizmas, pastišas, projekcija į estetines vertybes traktuojama ironiškai, bet atsisakoma ankstesniųjų maištininkų veržlumo. Fenomenologinius atradimus tęsiančiose postmodernistinėse literatūros teorijose prieita prie išvados, kad nėra jokio realybės ir fikcijos esminio skirtumo, taigi ir gyvenimas tampa neatskiriamas nuo literatūros, kuri įgijo labai plačią rašymo ir rašto prasmę.
L: Literatūros teorijos apybraiža Vilnius 1982; V. Zaborskaitė Literatūros mokslo įvadas Vilnius 1982; T. Eagleton Įvadas į literatūros teoriją Vilnius 2000; V. Daujotytė Mažoji lyrikos teorija Vilnius 2005; A. J. Greimas Struktūrinė semantika Vilnius 2005; The End of Literary Theory Cambridge–New York 1987; P. Parrinder The Failure of Theory: Essays on Criticism and Contemporary Fiction Brighton 1987.
1245