litis

litis

ltis (Lithium; gr. lithos – akmuo), Li, periodinės elementų sistemos I A grupės cheminis elementas; šarminis metalas. Sidabriškai baltas, labai lengvas (5 kartus lengvesnis už aliuminį), minkštas, plastiškas. Centruotojo tūrio kubinė kristalo gardelė. Labai reaktyvus (pirmasis elektrocheminėje įtampų eilėje), stiprus reduktorius. Išstumia vandenilį ne tik iš rūgščių, bet ir iš vandens. Kaitinamas (200 °C) jungiasi su oro deguonimi sudarydamas ličio oksidą LiO₂ (naudojamas gaminant stiklą, glazūrą, emalius), drėgname ore prisijungia azotą – vienas iš nedaugelio elementų, kambario temperatūroje tiesiogiai reaguojančių su azotu. Ličio junginiai liepsną nudažo karmino spalva. Litis lengvai lydosi beveik su visais metalais, halogenais (su jodu – šildant), gerai tirpsta gyvsidabryje. 500 °C temperatūroje prisijungia vandenilį – susidaro ličio hidridas LiH (stiprus reduktorius, naudojamas vandeniliui, ličio organiniams junginiams gauti).

Litį veikiant vandeniu susidaro ličio hidroksidas LiOH (naudojamas šarminiuose akumuliatoriuose, kaip anglies dioksido sugėriklis). Iš kitų ličio junginių praktinę reikšmę turi ličio niobatas LiNbO₃ (feroelektrikas, pjezoelektrikas), ličio nitratas LiNO₃ (pirotechninių mišinių sudedamoji dalis), ličio karbonatas LiCO₃ (rūgštims atsparių lengvalydžių glazūrų, specialaus stiklo, pirotechninių mišinių komponentas). Randamas tik junginiuose (apie 30 mineralų), svarbiausi mineralai: spodumenas LiAl[Si₂O₆], lepidolitas K(Li, Al)₂[(Si, Al)₄O₁₀](F, OH)₂ ir petalitas Li[AlSi₄O₁₀]. Didžiausi ličio telkiniai yra Kanadoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Čilėje, daug jo junginių randama druskinguose ežeruose.

Ličio yra visuose augaluose ir gyvūnuose. Ličio reikšmė žmogaus organizmui nustatyta tik 1983 metais. Litis veikia audinių apykaitos procesus, organizmo morfogenezę. Litis mažina simpatinės nervų sistemos jaudrumą, noradrenalino išsiskyrimą iš presinapsinių pūslelių ir stimuliuoja seratonino sintezę. Didina kraujo šarminės fosfatazės aktyvumą, skatina angliavandenių apykaitą, imunines reakcijas, leukocitų fagocitinį aktyvumą, didina eritrocitų, trombocitų ir leukocitų, ypač neutrofilų ir B limfocitų kiekį kraujuje, bet mažina T limfocitų kiekį. Litis greitai pereina per virškinamąjį traktą į visus organizmo skysčius. Jis nesijungia su plazmos baltymais, todėl lengvai patenka į visus organus, nėštumo metu pereina ir per placentos barjerą. Ličio trūkumas neigiamai veikia refleksines reakcijas, perteklius – nervų sistemą, inkstų ir širdies veiklą, didina kraujospūdį. Patekęs į organizmą didelis ličio kiekis sukelia stiprų jaudulį, raumenų virpėjimą, viduriavimą, regos sutrikimą, seilėtekį. Ličio perteklius išstumia natrį, mažina gliukozės, fruktozės, vitamino C kiekį kraujuje, karbohidrazės aktyvumą. Kaupiasi inkstuose, raumenyse, kepenyse ir plaučiuose. Kraujo serume ličio yra 0,2–0,3 mmol/l. Iš organizmo šalinamas daugiausia su šlapimu. Suaugusiam žmogui per parą reikia 10 mg ličio. Augaluose ličio yra 1–17 mg/kg sausosios medžiagos (daugiausia runkeliuose, apyniuose, tabake), vandenyje 0,035–0,54 mg/l. Ličio druskos (dažniausiai ličio karbonatas) vartojamos medicinoje maniakinei depresijai gydyti, nuotaikai stabilizuoti. Apsinuodijus ličiu vartojama natrio chloridas, gliukozė.

Litis gaunamas iš gamtinės žaliavos arba ličio chlorido ir kalio chlorido ar bario chlorido lydalo elektrolize. Ličio dedama į magnio, aliuminio, antifrikcinius lydinius, naudojamas vario, cinko, nikelio lydiniams deoksiduoti, kaip katalizatorius. Iš ličio pramoniniu būdu gaminamas tritis (izotopas ⁶Li apšaudomas neutronais, termobranduolinė reakcija). Litį 1817 atrado Johanas Augustas Arfwedsonas (Švedija), metalinį 1818 gavo H. Davy elektrolizuodamas ličio hidroksidą.

1

1872