litogrãfija (lito… + gr. graphō – rašau), grafikos technika, spaudos būdas. Spaudos forma gaminama iš klinties plokštės – litografinio akmens. Ruošiant akmens formą iš pradžių specialiu riebalingu pieštuku arba litografiniu tušu (plunksna, teptuku) ant visiškai lygaus paviršiaus piešiamas piešinys. Formos paviršius ėsdinamas chemikalais, kurie paveikia tik piešimo priemone nepaliestas vietas; apdorojus gumiarabiku ar kitomis priemonėmis jos tampa hidrofiliškos – nuo vandens drėksta, o dažus atstumia. Piešimo priemonės pėdsakai nuvalomi ir ant drėgno akmens velenėliu tepami spaustuviniai dažai, kuriuos sugeria tik chemikalų nepaveiktos vietos. Spausdinama litografiniu presu. Gaunama keli šimtai kopijų.
Litografiją 1796 Vokietijoje išrado aktorius ir dramaturgas A. J. Senefelderis, norėdamas pigiau atspausdinti savo pjeses ir natas. Nuo 19 a. pradžios litografijos technika spausdintos spaudos iliustracijos, meno kūrinių reprodukcijos. Nuo 19 a. vidurio paplito spalvotoji litografija (chromolitografija), ją ištobulino spaustuvininkas G. Engelmannas. Τaikyta brangioms knygoms iliustruoti ir pakuotėms spausdinti. A. M. Mucha plačiai pritaikė spalvotąją litografiją spausdindamas plakatus. Nuo 20 a. 3 dešimtmečio poligrafijoje paplitus ofsetinei spaudai, litografija daugiausia taikoma grafikos meno srityje. Šią techniką naudojo modernizmo dailininkai D. Hockney, J. Johnsas, P. Picasso, R. Rauschenbergas ir kiti.
Litografija Lietuvoje
Lietuvoje pirmoji litografijos spaustuvė įkurta Vilniaus universitete 1821, vėliau veikė M. Pšibilskio (1829–1857), J. Ozemblovskio (1833–1863), A. Kliukausko (1834–1863), I. Perlio (1863–1876) privačios litografijų spaustuvės. Spalvotosios litografijos techniką 20 a. pabaigoje naudojo grafikas A. Puipa.
2510