litològija (gr. lithos – akmuo + logos – mokslas), geologijos šaka, tirianti nuosėdinių uolienų ir rūdų sudėtį, struktūras, tekstūras ir susidarymą (genezę), erdvinio paplitimo dėsningumus.
Susideda iš 3 dalių: nuosėdinių uolienų lauko ir laboratorinių tyrimų metodikos, nuosėdinių uolienų petrografijos (mineralinės sudėties, struktūrų ir tekstūrų aprašymas; uolienų klasių sistematika), nuosėdinių uolienų susidarymo teorijos pagrindimo (litogenezės teorija). Pagrindiniai metodai: petrografinis, mineraloginis, cheminis, facinė ir formacinė analizė, palyginamasis litologinis metodas. Litologiniams tyrimams taikomi naujausi fizikiniai ir cheminiai analizės metodai: terminė ir rentgenostruktūrinė analizė, elektroninė mikroskopija, rentgenospektrinė, liuminescencinė ir dujų tūrio analizė. Litologijoje t. p. taikomi tradiciniai granuliometrinis, mikroskopinis ir cheminis metodai. Litologiniai duomenys apibendrinami, apdorojami matematiniais statistiniais metodais ir pateikiami litologiniuose faciniuose, litologiniuose paleogeografiniuose žemėlapiuose.
nuosėdinių uolienų lauko tyrimai (ėminių vietų nužymėjimas skirtinguose uolienų sluoksniuose)
Litologija glaudžiai susijusi su stratigrafija, tektonika, paleogeografija, geochemija, geotektonika, naudingųjų iškasenų litologija, jūrų geologija, dirvotyra, hidrogeologija, inžinerine geologija, mineralogija, paleontologija, klimatologija, t. p. su kai kuriomis fizinės chemijos, biologijos ir matematikos disciplinomis.
Litologijos pagrindinis tikslas yra nuosėdinių uolienų sudėties, struktūrų ir tekstūrų tyrimai, jų ir su jomis susijusių naudingųjų iškasenų paplitimo dėsningumų nustatymas, uolienų susidarymo Žemės geologinėje istorijoje paaiškinimas; stratifikacija ir geologinių pjūvių koreliacija. Tiriami procesai, susiję su nuosėdinių uolienų genetine (facine) analize ir jų paragenetinėmis asociacijomis – nuosėdinėmis formacijomis, jų kaupimosi paleogeografine aplinka.
Istorija
Litologija pradėta plėtoti 19 a. antroje pusėje–20 a. pirmoje pusėje tyrinėjant nuosėdinių uolienų stratigrafiją, mineralinę sudėtį, su jomis susijusias naudingąsias iškasenas, paleogeografiją; J. Murray (Jungtinės Amerikos Valstijos), A. F. Renard’as (Belgija), J. Waltheris (Vokietija). Po V. Čirvinskio, A. Karpinskio, N. Golovkinskio (Rusija), H. C. Sorby (Didžioji Britanija), J. Barrellio (Jungtinės Amerikos Valstijos), L. Cayeux (Prancūzija), H. Potonier (Vokietija) mokslinių darbų litologija 20 a. 2 dešimtmetyje susiformavo kaip savarankiškas mokslas. Tolesnei litologijos raidai buvo svarbūs W. H. Twenhofelio, W. C. Krumbeino, F. J. Pettijohno (Jungtinės Amerikos Valstijos), A. Archangelskio, A. Zavarickio, D. Nalivkino, M. Švecovo, V. Baturino, L. Pustovalovo, N. Strachovo, L. Ruchino (Rusija) moksliniai darbai.
Svarbesni žurnalai: Journal of Sedimentary Petrology (Tulsa, 1931), Sedimentology (Oksfordas, 1952), Litologija i poleznye iskopaemye (Maskva, 1963), Marine Geology (Amsterdamas, 1964), Sedimentary Geology (Amsterdamas, 1967) ir kiti.
Lietuvoje
Lietuvoje pirmieji regioniniai litologiniai tyrimai atlikti 1950–52 Vilniaus universitete pradėjus rengti geologus. Tyrimai buvo vykdomi Lietuvos mokslų akademijos Geologijos ir geografijos institute, Vilniaus universitete, Geologijos valdybos įstaigose, Lietuvos mokslų akademijos Geografijos skyriuje, Vilniaus pedagoginiame institute (dabartinis Lietuvos edukologijos universitetas). 1973 įkurta Tarpžinybinio litologijos komiteto Pabaltijo skyrius (vadovas V. Narbutas). Litologiniai tyrimai apėmė visas geochronologines sistemas.
Pirmieji tyrimai padėjo litostratigrafiškai suskirstyti triaso ir juros sistemų uolienas (J. Kisnėrius, V. Kotovič, A. Vala). Devono sistemos viršutinio skyriaus uolienų sudėtį, genezę, litostratigrafiją ir paleogeografines sąlygas tyrė V. Narbutas. 1958 V. Narbutas, V. Vasiliauskas, A. Uginčius (prisidėjo vėliau), atlikę devono sistemos apatinio ir vidurinio skyrių oldredo tyrimus, pateikė pirmąją jų litogenetinę klasifikaciją. Litologiniai duomenys buvo naudojami apatinio paleozojaus sedimentaciniams ritmams, litofacijoms ir litostratigrafiniams kompleksams išskirti (V. Korkutis, 1967; P. Lapinskas, 1968, 1970; L. Laškova, 1973; J. Laškovas, 1968). Paleogeno ir neogeno formacijas ir facijas išskyrė V. Baltakis (1967), gintaringą Karaliaučiaus krašto paleogeno‑neogeno formaciją į sedimentacinius kompleksus (ciklus) ir facijų eiles suskirstė V. Katinas (1968). Viršutinio devono karbonatinių uolienų tyrimo rezultatus paskelbė E. Vodzinskas, permo – V. Kadūnas (1969). Mineraloginius specializuotus tyrimus atliko: glaukonito – V. Každan (1968) ir A. Radzevičius (1986), kristalinių uolienų dūlėjimo plutos – V. Vasiljevas (nuo 1962). Kvartero glacigeninių nuogulų litologiją tyrė V. Baltrūnas, V. Bardžiuvienė, A. Bitinas, V. Čepulytė, A. Gaigalas, A. Klimašauskas, Z. Malinauskas, M. Melešytė, R. Tarvydas, P. Vaitiekūnas, V. Vonsavičius ir kiti. 1979 A. Gaigalas apibūdino pleistoceno glaciosedimentacinius ciklus.
Nuogulų genetinių tipų ir smėlio–žvyro telkinių litologiją daugiausia tyrė G. Juozapavičius (1974), A. Jurgaitis (1967), P. Šinkūnas (1999), molius – V. Mikaila (1961), V. Kazakauskas (2000). Naudingųjų iškasenų litologinių tyrimų pradininkas buvo V. Mikaila (1959), tyręs kvarterinius molius. Vėliau juos atliko E. Vodzinskas (tyrė dedolomitą, kreidos mergelį), V. Kadūnas (klintį), L. Tamošiūnas (anhidritą, gipsą, akmens druską), G. Vosylius ir J. Smilgys tyrė naudingųjų iškasenų kolektorines savybes. Kartu su litostratigrafine sluoksnių analize buvo plėtojami atskirų stratonų facijų ir paleogeografiniai tyrimai. Parengtos geologinių sistemų uolienų paplitimo schemos (J. Dalinkevičius, 1960; J. Kisnėrius, 1958).
1965 vadovaujant J. Kisnėriui sudaryti Pietų Pabaltijo visų geologinių sistemų litologiniai paleogeografiniai žemėlapiai (mastelis 1:1 500 000). 1968 parengtos kambro, ordoviko ir silūro facinės ir paleogeografinės schemos (P. Lapinskas, J. Laškovas, V. Korkutis). P. Šimkevičius rėmėsi molio rentgenostruktūriniais tyrimais juros nuogulų facijoms nustatyti. 1967 A. Garunkštis ir J. Jarošiūtė išskyrė holoceno ežerų facijas. 1990 išleistas permo–neogeno litologinių paleogeografinių žemėlapių kompleksas (1:500 000; redaktoriai V. Katinas, P. Suveizdis,).
Svarbesni veikalai: P. Lapinskas Lietuvos silūro sandara ir naftingumas (2000), J. Laškovas Rytų Europos platformos pietvakarinio pakraščio ordoviko baseino sedimentacijos sąlygos ir nuosėdų litogenezė (2000), P. Šimkevičius Pietryčių Baltijos jura. Litologija ir molio mineralai (1998).
643