Litorinos jūra

Litornos jra (pagal moliusko – paprastosios litorinos Littorina littoraea – pavadinimą), Baltijos jūros raidos stadija viduriniame holocene (prieš 7500–4000 m.), atlančio ir ankstyvojo subborealio klimato periodu; po Anciliaus ežero stadijos. Nugrimzdus Danijos sąsiaurių dugnui Baltijos jūra susijungė su vandenynu. Pakilo Litorinos jūros lygis, padidėjo druskingumas, į Baltijos jūrą sugrįžo jūrų fauna. Atlančio klimato metu buvo 2 transgresijos, subborealio – 1–2. Maksimalus Litorinos jūros lygis (3–4 m aukščiau nei dabartinis) buvo prieš 6000 metų. Per regresijas klostėsi mikrosluoksniuoti sapropeliai. Druskingumas buvo didesnis negu dabar. Jūros kontūrai panašėjo į dabartinius. Šiaurinėje dalyje jūra užliejo didelius dabartinės Švedijos ir Suomijos plotus, vėliau jūros krantas atsitraukė dėl Žemės plutos kilimo, krantinių darinių ten randama sausumoje. Botnijos įlankoje Litorinos jūros kranto linija iškilo daugiau kaip 200 m, Vyslos ir Oderio žiotyse ji yra po vandeniu, Rügeno saloje iškilusi 2–3 m. Per Litorinos jūros stadiją formavosi nerijos (pvz., Kuršių nerija) ir lagūnos (atsiskyrė Kuršių marios). Gamtiniai procesai įvairiose Litorinos jūros vietose nebuvo vienalaikiai. Litorinos jūros dumbluose (sapropelyje) yra organinių medžiagų su fosforo, vanadžio, molibdeno, bario, t. p. kobalto, nikelio, chromo, vario elementais, kuriuose kartais kaupiasi metano ir sieros vandenilio dujos. Dar juose yra autigeninių mineralų – geležies ir mangano karbonatų bei fosfatų. Dabartinių Kuršių marių mergelingame dumble prie Juodkrantės susitelkė antrinės kilmės gintaro telkinių. Kuršių nerijoje, į pietus nuo Nidos, Kuršių marių zonoje iš po kopų išspausti Litorinos jūros mergelio dumblai (gitija) – geologinis paminklas.

643