litosferà (gr. lithos – akmuo + sphaira – rutulys), kietoji Žemės rutulio sfera, apimanti Žemės plutą, Mohorovičićiaus paviršių ir viršutinės mantijos viršutinę dalį. Viršuje litosfera susisiekia su išorinėmis geosferomis – atmosfera ir hidrosfera, apačioje, be aiškios ribos – su astenosfera. Litosferos storis maždaug 50–200 kilometrų. Apatinė riba nustatoma pagal sumažėjusį seisminių bangų sklidimo greitį; jai būdingas mažesnis nei aplinkinių sferų medžiagos klampumas ir didesnis elektrinis laidumas. Litosferos storis po vandenynais siekia 70–100 km (mažiausias po vandenyno vidurio kalnagūbriais, salų lankais), po žemynais – 25–200 km (mažiausias po riftais, didžiausias po senųjų platformų skydais), subdukcijos zonose – iki 700 kilometrų. Litosferos stambiausi struktūriniai elementai – astenosferos paviršiumi slenkančios litosferos plokštės. Jų sandūroms būdingas didelis seisminis ir vulkaninis aktyvumas.
litosferos sandara (schema): 1 – Žemės pluta (a – suplonėjusi žemyninė pluta po riftais, b – sustorėjusi žemyninė pluta po kalnynais, c – vandenyninė pluta), 2 – vandenynas, 3 – litosferinė mantija, 4 – Mohorovičićiaus paviršius, 5 – viršutinė mantija