litùrgija (gr. leiturgia – valstybinė prievolė; viešos apeigos), judėjų ir krikščionių religijose – pamaldų visuma. Apima įvairias apeigas, jų perteikimą žodžiu, gestais, veiksmais, judėjimu, religinių reikmenų naudojimu, t. p. įvairias tradicijas, giesmes. ST tekste graikų kalba (apie 250–150 prieš Kristų) liturgija minima levitų tarnavimo šventykloje reikšme. NT liturgijos sąvoka įvardyta ne tik viešas Dievo garbinimas ir krikščionių pamaldos (Apd 13, 2), bet ir Evangelijos skelbimas (Rom 15, 16), apeigos (Hbr 9, 21) ir kunigo tarnystė (Hbr 10, 11). Krikščionių liturgijoje regimais ženklais viešai garbinamas Dievas, reiškiamas ir savitu būdu atliekamas žmogaus pašventinimas. Vakarų Bažnyčioje krikščionių pamaldos iš pradžių vadintos tikinčiųjų susirinkimu (gr. ekklesia), vėliau liturgija buvo suprantama kaip tarnystė Dievui ir bendruomenei. Rytų Bažnyčiose nuo seno liturgija vadinamos tik Mišios. Lotynų apeigose liturgija apima ne tik Mišias, bet ir sakramentus, sakramentalijas, liturginius metus bei viešąją bažnytinę maldą. Protestantų Bažnyčiose liturgijos sąvoka dažniausiai keičiama pamaldų ir kulto sąvokomis, liturgijos apeigos supaprastintos. Katalikų Bažnyčioje dabartinis liturgijos apibrėžimas įsitvirtino 16 a. pabaigoje (G. Witzelis, G. Kasanderis), nuo 19 a. liturgijos sąvoka plačiai imta vartoti Bažnyčios oficialiuose dokumentuose. Popiežius Pijus XII liturgijai ir jos reformoms skirtoje enciklikoje Mediator Dei (1947) liturgiją apibrėžė kaip viešąjį Dievo garbinimą, kuris yra svarbiausias liturgijos tikslas. Vatikano II susirinkimo (1962–65) liturginėje konstitucijoje Sacrosanctum Concilium (1963) šalia Dievo garbinimo iškeliamas žmonių pašventinimas, per liturgines apeigas leidžiama vartoti gimtąją kalbą, įvairių tautų kultūros elementus, skatinamas aktyvus pasauliečių dalyvavimas liturgijoje; liturgija apibrėžiama kaip viešai Dievą garbinanti ir žmogų pašventinanti tarnystė, kurią per Kristaus kunigystę regimais ženklais vykdo Bažnyčia.
2245