litùrginė kalbà, krikščionybėje – liturgijos žodinė komunikacija, kuria skelbiamas Dievo žodis, meldžiamasi, vyksta bendruomenės ir liturgijai vadovaujančio dvasininko dialogas.
Pirmosiose bažnytinėse bendruomenėse krikščionių apeigos vykdavo graikų kalba, kai kur buvo vartojamos vietinės aramėjų, sirų, koptų, armėnų ir lotynų kalbos. Nuo 4 a. Vakarų Bažnyčios liturgijoje vietoje graikų kalbos imta vartoti lotynų kalbą. Didėjantys kalbų vartojimo skirtumai, visų pirma aramėjų, graikų ir lotynų, kaip Biblijos kalbų, turėjo didelę įtaką liturgijos raidai. 7 a. pradžioje popiežius Grigalius I Didysis reformavo liturgiją ir lotynų kalbą paskelbė religinių apeigų oficialia kalba. Rytų Bažnyčios liturgija susiformavo graikų, aramėjų ir asirų kalbų pagrindu. Nuo 9 a. slavų kraštų Bažnyčių liturgijoje imta vartoti slavų kalbą (Kirilas ir Metodijus). 16 a. pirmoje pusėje Europoje kilęs reformacijos sąjūdis siekė, kad liturginių tekstų kalba būtų suprantama tikintiesiems, M. Liuteris iš originalo kalbų į vokiečių kalbą išvertė visą Bibliją (1522 – NT, 1534 – ST). Nuo 19 a. įvairiose šalyse liturginis sąjūdis siekė, kad liturgijoje būtų vartojamos nacionalinės kalbos. Popiežius Jonas XXIII konstitucija Veterum sapientia (1962) lotynų kalbą vėl patvirtino oficialia liturgine kalba. Vatikano II susirinkimo (1962–65) konstitucijoje Sacrosanctum Concilium (1963) nurodyta, kad lotynų kalba yra oficiali lotynų apeigų liturginė kalba, bet, siekiant tikinčiųjų aktyvaus dalyvavimo liturgijoje, leidžiama vartoti ir nacionalines kalbas. Liturginių knygų vertimus į nacionalines kalbas liturginiam naudojimui aprobuoja vietos bažnytinė vadovybė (Vyskupų konferencijos) ir Apaštalų Sostas. 1965 Romoje įvyko liturginių tekstų vertėjų pirmasis suvažiavimas.
Lietuvoje ir anksčiau kai kurių liturginių apeigų (Krikšto, Santuokos sakramento) tam tikros dalys, kurias dažniausiai sudaro liturgijos vadovo klausimai ir tikinčiųjų atsakymai, buvo atliekamos lietuvių kalba. Biblijos skaitiniai (ST ir NT fragmentai Dešimt Dievo įsakymų, Tėve mūsų), manoma, buvo išversti į lietuvių kalbą kartu su pirmaisiais krikšto bandymais. Po Aukštaičių (1387) ir Žemaičių (1413) krikšto į lietuvių kalbą išversti platesni NT fragmentai. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje katalikų pirmosios platesnės NT ištraukos išspausdintos M. Daukšos verstoje J. Wujeko Postilėje (1599). 16 a. į lietuvių kalbą pradėta versti ne tik Biblijos skaitinius, bet ir giesmes. Pirmosios lietuviškos giesmės su melodijomis buvo išspausdintos M. Mažvydo Katekizme (1547) ir Giesmėse krikščioniškose (2 dalys 1566–70). Katalikų giesmes lietuvių kalba 16 a. pradėjo kurti (ir sudarinėti giesmynus) jėzuitai.
Šiuolaikinėse Bizantijos apeigose ir kitose Rytų Bažnyčių apeigose šalia graikų kalbos (Konstantinopolio, Graikijos, Kipro, Sinajaus bažnyčiose) vartojamos arabų (Palestinoje, Egipte ir Sirijoje), bažnytinė slavų (Rusijoje, Bulgarijoje, Serbijoje), gruzinų, rumunų, bulgarų, koptų (Aleksandrijos apeigos), armėnų (armėnų apeigos) ir anglų kalbos.
2245