litùrginė laikýsena, liturgijoje – išoriniai ženklai, kuriais reiškiamas religinis nusiteikimas. Apima visą žmogaus kūno laikyseną; dažniausiai yra simbolinė. Grindžiama mokymu, kad žmogus, kaip vientisa asmenybė, Dievą garbina ne tik siela, bet ir visu kūnu. Tikinčiųjų vienoda kūno laikysena per religines apeigas rodo bendruomenės vieningumą, ugdo vienodas mintis ir jausmus. Liturginei laikysenai priskiriama stovėjimas, klūpėjimas, sėdėjimas, nusilenkimas, parpuolimas, gulėjimas kniūbsčia, procesija. Stovėjimas yra pagrindinė visų pamaldose dalyvaujančiųjų liturginė laikysena, pagarbos, laukimo ir prisikėlimo ženklas. Klūpėjimas – pasninko, asmeninės maldos ir pagarbos ženklas (adoruojant Švenčiausiąjį Sakramentą), žymi nusižeminimą. Klūpoma išreiškiant liūdesį ir atgailą. Sėdėjimas – pagrindinė mokymo, vadovavimo, klausymosi ir meditacijos laikysena. Tikintieji sėdėdami klausosi Biblijos skaitinių, pamokslų, mąsto. Nusilenkimas reiškia pagarbą ir pritarimą, kartais gali būti atgailos ženklas. Lenkiamasi prieš kryžių, statulas, asmenis, altorių. Parpuolimas ir gulėjimas kniūbsčia liturgijoje retai taikomas, simbolizuoja didelę pagarbą Dievui ir gilų nusižeminimą. Pirmaisiais krikščionybės amžiais liturginėje praktikoje parpuolimas buvo labai paplitęs, nuo Renesanso epochos jis pasidarė retas. Dvasininkas gulasi kniūbsčia (rankos laikomos po galva delnais į žemę) per Didžiojo penktadienio liturgiją, kunigas – per jo konsekravimo vyskupu apeigas, klierikas – per jo šventinimo diakonu ir kunigu apeigas, vienuolis – duodamas amžinuosius vienuolinius įžadus ir priimdamas abato šventimus. Procesija simbolizuoja žemiškąją kelionę, per ją liudijamas tikėjimas, giedamos giesmės, nešami liturginiai reikmenys, Švenčiausiasis Sakramentas.
2245