litùrginės knỹgos, krikščionybėje – religinės knygos, kuriose išdėstyta oficiali apeigų tvarka, pateikti liturginiai tekstai ir maldos.
Katalikų Bažnyčios liturginės knygos
Katalikų Bažnyčios liturgines knygas popiežiaus įsakymu lotynų kalba parengia ir paskelbia Dievo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacija. Lotynų apeigų visuotinės liturginės knygos: Romos mišiolas (mišiolas), Romos brevijorius (brevijorius), arba Valandų liturgija, Romos apeigynas, Romos pontifikalas (pontifikalas; skirtas tik vyskupams), Romos martirologija (martirologas), Vyskupų ceremonialas (Ceremonialas), grigališkojo giedojimo knygos. Liturgines knygas vietinėmis kalbomis pagal pavyzdinį lotynišką leidimą parengia tų kraštų liturgijos komisijos, liturginės knygos įsigalioja vietos vyskupų konferencijai aprobavus vertimą ir patvirtinus Apaštalų Sostui. Yra ir vietinės reikšmės liturginių knygų (Liturginis maldynas Vilnius 1968 52007, giesmynai), jas tvirtina vyskupų konferencija arba vietos vyskupas.
1–4 a. liturginės knygos dar nebuvo susiformavusios, tekstai imti iš Biblijos, besiformuojanti apeigų tvarka užrašinėta fragmentiškai (apaštalo Pauliaus laiškai, Didachė, Ipolito Romiečio knyga Apaštalų tradicija). 4–7 a. pradėta sudarinėti liturginius tekstus ir rubrikų rinkinius, pamaldų aprašus: Rytų liturgijoje – Serapiono sakramentarijus, Vakarų liturgijoje – Leono, Gelazijaus ir Grigaliaus sakramentarijai. 7 a. pradžioje, popiežiui Grigaliui I Didžiajam reformavus liturgiją ir apeigose įvedus lotynų kalbą, įvestos ir aprobuotos kitos liturginės knygos. Po Tridento susirinkimo (1545–63) sudarytos ir aprobuotos svarbiausios liturginės knygos, kurios tapo norminėmis ir turėjo įtakos jų raidai: Romos brevijorius (1568), Romos mišiolas (1570), Romos pontifikalas (1596), Vyskupų ceremonialas (1600) ir Romos apeigynas (1614). Po Vatikano II susirinkimo (1962–65) visos liturginės knygos buvo peržiūrėtos, įvesta daugiau Biblijos skaitinių ir maldų, pataisytos rubrikos, nustatyta ir gyvenamajam metui pritaikyta nauja apeigų tvarka. Išverstas į lietuvių kalbą Romos katalikų apeigynas (2 d. 1966), Čikagoje lietuvių katalikų buvo parengta Romos katalikų mišiolas ir Romos katalikų apeigynas (abi 1967), Romoje – Mišių eiga (1970), Putname – Laidojimo apeigos ir įvairios mišios už mirusius (1973). Romoje lietuvių kalba buvo išleista Ligonių patepimo sakramentas (1974), Moterystės sakramento apeigos, Sutvirtinimo sakramento apeigos (abi 1979) ir kitos liturginės knygos tikinčiųjų bendruomenei naudotis. Lietuvoje aprobuotos ir išleistos naujos liturginės knygos: Romos mišiolas su skaitinių knygomis (Missale Romanum 1970 32000, lietuvių kalba 1982); Valandų liturgija (Liturgia Horarum 4 t. 1971 21985); Romos apeigynas (Rituale Romanum): Kūdikių krikštas (Ordo baptismi parvulorum 1969 21973, lietuvių kalba 1995), Santuokos sakramentas (Ordo celebrandi matrimonium 1969 21990, lietuvių kalba 1997), Laidotuvių apeigos (Ordo exsequiarum 1969, lietuvių kalba 2004), Vienuolių įžadų apeigos (Ordo professionis religiosae 1970, lietuvių kalba 2002), Suaugusiųjų įkrikščioninimo apeigos (Ordo initiationis christianae adultorum 1972 21974), Ligonių patepimo apeigos ir pastoracijos gairės (Ordo unctionis infirmorum eorumque pastoralis curae 1972, lietuvių kalba 2005), Šventoji Komunija ir Eucharistijos slėpinio kultas ne Mišių metu (De sacra communione et de cultu mysterii eucharistici extra missam 1973, lietuvių kalba 2005), Atgailos apeigos (Ordo paenitentiae 1974, lietuvių kalba 2005), Pašventinimai ir palaiminimai (De benedictionibus 1984), Egzorcizmai (De exorcismis et supplicationibus quibusdam 1998); Romos pontifikalas (Pontificale Romanum): Sutvirtinimo sakramentas (Ordo confirmationis 1973, lietuvių kalba 1998), Vyskupų, kunigų ir diakonų šventimų apeigos (De ordinatione episcopi, presbyterorum et diaconorum 1968 21989), Bažnyčios ir altoriaus dedikavimo apeigos (Ordo dedicationis ecclesiae et altaris 1977), Mergelių konsekravimo apeigos (Ordo consecrationis virginum 1970); Abatų ir abačių šventinimo apeigos (Ordo benedictionis abbatis et abbatissae 1970); Ligonių ir katechumenų aliejaus šventinimo, krizmos konsekravimo apeigos (Ordo benedicendi oleum catechumenorum et infirmorum et conficiendi chrisma 1970); Lektorių ir akolitų skyrimai, kandidatų į diakonatą ir kunigystę priėmimas, šventojo celibato priesaika (De institutione lectorum et acolythorum, de admissione inter candidatos ad diaconatum et presbyteratum, de sacro celibatu amplectendo 1972); Vyskupų ceremonialas (Caeremoniale episcoporum 1984); grigališkojo giedojimo knygos – antifonalai, kyrialai ir gradualai (1965–72); Romos martirologija (Martirologium Romanum 1985). Mindaugas Puidokas
Stačiatikių Bažnyčios liturginės knygos
Stačiatikių Bažnyčios liturgijos (Bizantijos apeigos) viešosioms pamaldoms skirtos liturginės knygos (ankstyviausi išlikę 8–9 a. kodeksai): euchologijus, chorui ir skaitovams skirtas horologijus, oktoechas, bendroji ir šventinė menėja, mėnesinės menėjos, gavėnios ir šviesusis triodijus, irmologijus, akatistų knygos, tipikas, privačių pamaldų liturginės knygos: didysis ir mažasis apeigynai. Dalis knygų – Evangelija, Apaštalas (Apostol), Psalmynas ir giesmynai – naudojami per abiejų rūšių pamaldas.
Evangelikų Bažnyčių liturginės knygos
Evangelikų Liuteronų ir Evangelikų Reformatų Bažnyčiose kiekvienoje šalyje naudojamos tos šalies liturginės knygos.
Lietuvos Evangelikų Liuteronų Bažnyčios liturginės knygos
Lietuvos Evangelikų Liuteronų Bažnyčioje nuo 16 a. vyravo dvi pagrindinės liturgijos tradicijos – Prūsijos (Mažojoje Lietuvoje) ir Lietuvos. Lietuviakalbė Prūsijos Evangelikų Liuteronų Bažnyčia nuo reformacijos laikų naudojosi vokiškomis 1525, 1544, 1558, 1568 ir kitomis 17–20 a. krašto agendomis. Pirmąsias evangelikų liuteronų liturgines knygas į lietuvių kalbą išvertė M. Mažvydas: apie Krikšto apeigas Forma chrikštima (1559 Karaliaučius; apeigos paimtos iš Prūsijos evangelikų liuteronų bažnyčios agendos 1558) ir Šventosios Vakarienės apeigas (Parafrazis 1589 Karaliaučius). M. Mažvydas pirmajame giesmyne lietuvių kalba Gesmes chrikčoniškas (1570) laisvai išvertė agendos (išleistos 1558) rytmetinių ir vakarinių pamaldų apeigas Redas Jutrinas ir Redas Mišpara. B. Vilentas 1575 į lietuvių kalbą išvertė M. Liuterio parengtą Enchiridioną ir Krikšto bei Santuokos apeigų knygas: Krikštima Knigeles (1579).
Iki 18 a. Mažosios Lietuvos evangelikų liuteronų kunigai lietuviai naudojosi M. Mažvydo ir B. Vilento sudarytais apeigynais ir rankraštiniais Prūsijos Evangelikų Liuteronų Bažnyčios apeigynų vertimais į lietuvių kalbą. J. Berentas išvertė visą pirmąją agendą į lietuvių kalbą: Davadnas pamokinimas (1730 Karaliaučius). 1775 G. Ostermejeris į lietuvių kalbą išvertė naują apeigyną Agenda (1775 Karaliaučius). Prūsijos karaliui Frydrichui Vilhelmui III 1817 rengiantis skelbti krašto Liuteronų ir Reformatų Bažnyčių uniją, buvo sudaryta bandomoji unijinė agenda vokiečių kalba Potsdamo dvaro bažnyčios ir Berlyno įgulos bažnyčios liturgija (Liturgie für die Hofkirche zu Potsdam und die Garnisonkirche in Berlin 1816), apie 1818 ji išversta į lietuvių kalbą (Agenda, išleista Karaliaučiuje). Prūsijos Bažnyčioje tęsiantis dėl unijos kilusiems liturginiams ginčams 1822 parengta nauja agenda; lietuvių kalba išspausdinta 1825 Karaliaučiuje. Ginčams nesibaigiant 1829 išleista nauja agenda vokiečių kalba (lietuvių kalba – Agenda tai esti, išspausdinta 1830 Karaliaučiuje). 1895 išleista nauja Prūsijos bažnyčios agenda vokiečių kalba, 1897 O. J. Steinas ir E. Endrulaitis ją išvertė į lietuvių kalbą (Agenda evangėliškajei bažnyčiai 2 d. 1897 Tilžė). Ji buvo paskutinė Mažosios Lietuvos Evangelikų Liuteronų Bažnyčios agenda lietuvių kalba. 1945 Prūsijos unijinė Bažnyčia nustojo egzistavusi.
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje evangelikų liuteronų liturginė tradicija buvo tiesiogiai susieta su Saksonijos agenda Kursächsische Agende (išspausdinta 1539). Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje 16–17 a. liuteroniškų parapijų buvo tik kelios dešimtys, todėl neprireikė spausdinti atskirų agendų. Liturginių apeigų tvarka buvo išdėstyta bažnytiniuose nuostatuose. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje evangelikų liuteronų bažnyčiose pamaldos vyko vokiečių, lietuvių ir lenkų kalbomis. Liturginės apeigos vokalba kalba išspausdintos 1648 J. Majaus parengtuose Vilniaus parapijos nuostatuose. Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei agendą lenkų kalba Augsburgo tikėjimo bažnyčios Vilniuje apeigų tvarka (1640) parengė Vilniaus parapijos kunigas J. K. Malina. Vienintelę agendą latvių kalba parengė Žeimelio kunigas C. Schulzas (išspausdinta 1795 Mitaujoje). Lietuviakalbė Lietuvos Didžiosio Kunigaikštystės Evangelikų Liuteronų Bažnyčia 16–18 a. agendų lietuvių kalba neturėjo; kunigai naudojosi agendų vertimų iš vokiečių kalbos į lietuvių kalbą rankraščiais arba Prūsijos Evangelikų Liuteronų Bažnyčios agendomis lietuvių kalba. 1795 Lietuvai tapus Rusijos imperijos dalimi ir 1832 išleidus Rusijos imperijos evangelikų liuteronų bažnyčios agendą vokiečių kalba Evangelikų liuteronų bendruomenių Rusijos valstybėje agenda 1832 Sankt Peterburgas) kunigai naudojosi jos vertimo į lietuvių kalbą rankraščiais. Vėliau buvo pataisyta Evangelikų liuteronų bendruomenių Rusijos valstybėje agenda (2 d., išspausdinta 1897 Sankt Peterburge; perspausdinta 1898, 1916). Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Prūsijos evangelikų liuteronų Mišių tvarka buvo suvienodinta Bažnyčios konsistorijos liturginiame leidinyje Pamaldų liturgija (1997).
Lietuvos Evangelikų Reformatų Bažnyčios liturginės knygos
Lietuvos Evangelikų Reformatų Bažnyčios liturginė tradicija rėmėsi Lenkijos Evangelikų Reformatų Bažnyčios reformatoriaus J. A. Lasco liturgine knyga Forma ac ratio tota ecclesiastici ministerij (1550). Pirmoji Lietuvos Evangelikų Reformatų Bažnyčios agenda išspausdinta 1581; manoma, ji yra ankstesnės evangelikų reformatų agendos lenkų kalba Dieviškųjų paslapčių šventimo forma arba tvarka (1581 Vilnius) pakartotinis leidimas (perspausdinta 1594, 1598, 1600); lietuvių kalba išspausdinta M. Petkevičiaus katekizme 1598. Kiek pataisyta Šventosios Vakarienės apeigų tvarka išspausdinta katekizme Sprawa Wieczerzey Panskiey (1621). 1622 K. Radvilos nurodymu pradėtas Lietuvos ir Lenkijos evangelikų reformatų dialogas dėl liturginių apeigų suvienodinimo. Derybos buvo tęsiamos visuotiniuose sinoduose – 1633 Orloje, 1634 Włodawoje ir 1636 Lietuvos ir Lenkijos Evangelikų Reformatų Bažnyčių superintendentų susitikime Torunėje. Šiuose susitikimuose buvo sudaryta Didžioji Dancigo agenda (1637), kuria turėjo naudotis Lietuvos ir Lenkijos Evangelikų Reformatų Bažnyčios ir Lenkijos Bohemijos brolių Bžnyčia. Lietuvos Evangelikų Reformatų Bažnyčia iš pradžių nepripažino šios agendos dėl Šventosios Vakarienės apeigų ir kitų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės evangelikų reformatų liturginei tradicijai prieštaraujančių dalykų. Ilgainiui Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Reformatų Bažnyčia sutiko naudotis šia agenda, bet vėliau buvo išspausdinta nedidelė agenda lenkų kalba – Tarnavimo Kristui aktas su Šventąja Vakariene (1644), kurioje Šventosios Vakarienės apeigos pateiktos pagal Lietuvos evangelikų reformatų tradiciją.
18 a. Lietuvos Evangelikų Reformatų Bažnyčia išspausdino Mažąją agendą (1742), kurioje Šventosios Vakarienės apeigos pateiktos pagal seną Evangelikų Reformatų Bažnyčios tradiciją; ši agenda buvo naudojama kaip priedas prie Didžiosios Dancigo agendos. Mažoji agenda buvo paskutinė spausdintinė Lietuvos Evangelikų Reformatų Bažnyčios liturginė knyga, nuo 17 a. vidurio oficialia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Evangelikų Reformatų Bažnyčių liturgine knyga tapo Didžioji Dancigo agenda (1637).
2905