litùrginės spavos, krikščionybėje – liturgijoje naudojamos liturginių reikmenų (dažniausiai drabužių) spalvos. Liturginės spalvos tikintiesiems padeda sąmoningiau dalyvauti liturgijoje, išreiškia švenčiamų tikėjimo paslapčių pobūdį, turi nusistovėjusias normas ir visuotinai priimtą simboliką. Balta simbolizuoja šviesą, nekaltumą ir džiaugsmą. Baltos spalvos liturginiais drabužiais dvasininkai vilki per Velykų ir Kalėdų Mišias, per Viešpaties (išskyrus Jo kančios minėjimo apeigas), Švenčiausiosios Trejybės, katalikų ir stačiatikių dvasininkai dar ir per Švč. Mergelės Marijos, angelų ir šventųjų (ne kankinių) švenčių religines apeigas. Raudona – ugnies, kraujo ir kančios simbolis – naudojama per Viešpaties kančios ir kankinių šventes, Sekmines. Žalia simbolizuoja amžinojo gyvenimo ir išganymo viltį, naudojama per eilinių sekmadienių ir šiokiadienių Mišias. Violetinė simbolizuoja atgailą, skausmą ir liūdesį, naudojama per adventą ir gavėnią, gedulines pamaldas, Atgailos sakramento apeigas. Juoda – gedulo spalva, kartais naudojama per gedulines pamaldas, bet dažniausiai pakeičiama violetine. Rožinė (Protestantų Bažnyčiose nenaudojama) – sušvelninta violetinė spalva – Katalikų Bažnyčioje naudojama trečiąjį advento ir ketvirtąjį gavėnios sekmadienį. Iškilmingesnėmis progomis dėvimi puošnesni aukso (vietoj baltos, raudonos ir žalios) arba sidabro spalvos liturginiai drabužiai. Rytų ir Protestantų Bažnyčiose liturginių spalvų prasmė ir naudojimo taisyklės panašios į Katalikų Bažnyčios.
Liturginių drabužių bei reikmenų spalvų reikšmė ir naudojimo tradicijos klostėsi pagal vietinių Bažnyčių papročius. Iki 6 a. vienintelė liturginė spalva buvo balta, kitas imta naudoti ir vėliau. Liturginių spalvų naudojimo taisykles ir simbolinę reikšmę 13 a. pradžioje nustatė popiežius Inocentas III. 16 a. pabaigoje lotynų apeigose galutinai buvo patvirtintos 6 svarbiausios liturginės spalvos.
liturginės spalvos. Devintinių procesija (2021, Krokuva)
2245