Litùrginės vãlandos, Valand litùrgija, Lako pašvéntinimo litùrgija, kanòninės vãlandos ofcijus (lot. officium – pareiga, tarnyba, paslauga), liturgijoje – maldos tipas. Jas sudaro psalmių ir Biblijos skaitinių, Bažnyčios raštų bei maldų, skirtų pašventinti kasdienę žmonių veiklą tam tikrais laiko tarpais, kalbėjimas ir giedojimas. Liturginių valandų maldos pritaikytos konkrečiam dienos metui. Nuo pirmųjų krikščionybės amžių Liturginės valandos kalbamos ne tik bendruomenėje, bet ir pavieniui.
Katalikų Liturgines valandas sudaro Rytmetinė, Dieninė, Vakarinė ir Naktinė. Rytmetinė (ryto malda) ir Vakarinė (vakaro malda) pagal Bažnyčios tradiciją laikomos pagrindinėmis. Naktinė atliekama dienos pabaigoje. Dieninę sudaro 3 mažosios valandos – Tercija (priešpiečio), Seksta (vidudienio) ir Nona (pavakario); iš jų pasirenkama viena, labiau atitinkanti dienos laiką. Dar yra Aušrinė (Skaitinių valanda), su ilgesniais Biblijos ir bažnytinių raštų skaitiniais, kalbama anksti ryte ar bet kuriuo dienos metu.
Vyskupai, kunigai ir diakonai bei dauguma vyrų ir moterų vienuolynų narių Liturgines valandas kalba kasdien kartu ar pavieniui. Vatikano II susirinkimas (1962–65) tradicinę Liturginių valandų tvarką atnaujino atsižvelgdamas į tikrąjį dienos laiką ir šiandienio gyvenimo sąlygas. Romoje lotynų kalba išleista Valandų liturgija (Liturgia horarum 4 t. 1971 21985; jos sutrumpintas variantas lietuvių kalba – Dievo tautos liturginės valandos 1988 21994 Roma).
Apie krikščionišką maldą įvairiu paros metu pirmųjų liudijimų yra apaštalo Pauliaus laiškuose (Ef 5, 19–21; Kol 3, 16–17; 1 Tes 3, 10; 1 Tim 2, 1–4; 2 Tim 1, 3). Juose ryšku judėjų patirties tęstinumas ir krikščioniškosios maldos naujumas. Didachėje ir šv. Ipolito Romiečio Apaštališkojoje tradicijoje (3 a.) rašoma apie Bažnyčią kaip apie bet kuriuo laiku besimeldžiančią bendruomenę. Pirmaisiais krikščionybės amžiais Bažnyčia perėmė šią maldos praktiką, vėliau ji ypač išplito vienuolynuose.
2245