litùrginiai gèstai, simboliniai ženklai, daromi kūno, dažniausiai rankų, judesiais. Liturginiai gestai yra praktinio pobūdžio (rankų plovimas), paryškinantys kuriuos nors religinius veiksmus (malda sudėtomis rankomis), rodantys pagarbą žmonėms ar daiktams, arba specialiai sugalvoti (persižegnojimas, rankų uždėjimas). Dauguma liturginių gestų yra paminėta Biblijoje, jie dažniausiai yra alegoriniai. Liturginiai gestai įsitvirtino pirmaisiais krikščionybės amžiais. Sudėtos rankos reiškia maldą ir dvasinį susitelkimą, laikomos delnais į viršų simbolizuoja davimą ir priėmimą, prašymą ir dėkojimą, aukštyn iškeltos ženklina dėl žmonių išganymo Kristaus ištiestas ir prie kryžiaus prikaltas rankas. Kryžiaus ženklas kaip gestas pirmiausia įsitvirtino dėl egzorcizmo. 3 a. besirengiančiųjų krikštui kaktos būdavo ženklinamos kryžiaus ženklu. Vėliau įsigalėjo paprotys dešine ranka darant kryžiaus ženklą laiminti žmones ir daiktus arba save (persižegnojant). Atgailos ir nusižeminimo gestas yra mušimasis į krūtinę per Mišias ir kitomis progomis (kalbant Viešpaties Angelo maldą). Uždėti rankas ant galvos ar jas tiesti į priekį reiškia laiminimą, daikto ar žmogaus pavedimą Dievo veikimui, galybei ir globai. Pabučiavimu linkima ramybės, reiškiama pagarba (altorius bučiuojamas reiškiant pagarbą Kristui). Kai kuriose kultūrose pabučiavimas linkint ramybės pakeičiamas rankos paspaudimu ar kitu draugišku gestu. Smilkymas siejamas su kvapnumu, dūmais ir negendančiomis medžiagomis, simbolizuoja pagarbą smilkomam objektui, į Dievą kylančią maldą. Per liturgiją smilkomas Švenčiausiasis Sakramentas, Biblija (kaip Kristaus įvaizdis), kitais atvejais – šventieji paveikslai bei kiti daiktai, žmonės.
2245