litùrginiai mẽtai, apeigniai mẽtai, bažnýtiniai mẽtai, Bažnyčioje pagal išganymo istorijos svarbiausius įvykius į laikotarpius ir šventes suskirstyti kalendoriniai metai. Per lieturginius metus Bažnyčia nustatytomis dienomis liturgijoje mini Kristaus atliktą išganymo darbą, visus Jo gyvenimo slėpinius nuo Įsikūnijimo ir Gimimo iki Šventosios Dvasios atsiuntimo (Sekminių) ir laukiamo antrojo atėjimo. Liturginius metus sudaro 2 ciklai: kalėdinis ir velykinis. Jų pagrindinės šventės – Kalėdos ir Velykos – su advento ir gavėnios pasirengimo laikotarpiais; po jų eina Kalėdų laikas ir Velykų laikas. Laikotarpiai, neįeinantys į šiuos 2 ciklus, vadinami eiliniais (eilinis laikas). Į metinį Kristaus slėpinių ciklą Bažnyčia yra įtraukusi dienas, kuriomis minimi kankiniai ir kiti šventieji. Visuotinės reikšmės šventieji privalomai minimi visoje Bažnyčioje, kiti – pasirenkamai. Liturginiai metai prasideda advento pirmąjį sekmadienį ir trunka vienus metus iki kito advento pirmojo sekmadienio; Rytų Bažnyčiose bažnytiniai metai prasideda rugsėjo 1. Pagal svarbą liturginės dienos skirstomos į sekmadienius, iškilmes, šventes, minėjimus ir šiokiadienius.
liturginiai metai
Velykinis Kristaus Kančios ir Prisikėlimo tridienis (prasideda Didžiojo ketvirtadienio vakare ir baigiasi Velykų sekmadienio vakare; Didžioji savaitė) yra liturginių metų svarbiausia dalis. Kiekvienos savaitės pirmąją dieną, vadinamą sekmadieniu, arba Viešpaties diena, pagal apaštalų tradiciją Bažnyčia švenčia Velykų paslaptį. Liturginių metų įvairiu laiku, daugiausia advento ir gavėnios, pagal seną tradiciją Bažnyčia ugdo tikinčiuosius dvasios ir kūno pratybomis, pamokymais, malda, atgaila ir gailestingais darbais.
Visuotinai išplitusį bažnytinių metų pavadinimą pirmą kartą užrašė liuteronų pastorius J. Pomarijus Postilėje (Wittenbergas 1589). Dokumentuose lotynų kalba bažnytinių metų (lot. annus ecclesiasticus) pavadinimas dažniausiai keičiamas į liturginių metų (lot. annus liturgicus) pavadinimą. Iki Milano edikto (313) liturginis kalendorius dar nebuvo nusistovėjęs, liturginių metų pagrindinės šventės buvo Velykos ir Sekminės. Nikėjos susirinkime (325) visos Bažnyčios sutarė, kad krikščionių Velykos bus švenčiamos sekmadienį po pavasario lygiadienio pirmosios mėnulio pilnaties. Sekmadienis paskelbtas į kitas romėnų šventes panašia visuotine švente, Vakarų Bažnyčios liturgija pritaikyta atitinkamoms liturginių metų dienoms. Iki 7 a. krikščionių kalendoriuje atsirado dauguma švenčių, liturginiai metai iš esmės susiformavo 7 a. pradžioje. Dėl Grigaliaus kalendoriaus reformos (1582) tarp Vakarų ir Rytų Bažnyčių liturginių kalendorių susidarė keliolikos dienų skirtumas, Velykos ir kai kurios kitos šventės Vakarų ir Rytų Bažnyčiose švenčiamos skirtingu laiku.
2245