litùrginis kalendõrius, bažnýtinis kalendõrius, krikščionybėje – liturginių metų skaičiavimo sistema. Yra visuotinis – skirtas visai Bažnyčiai, ir dalinis – kuriai nors dalinei Bažnyčiai ar vienuolijai. Visuotinį liturginį kalendorių sudaro liturginių iškilmių, švenčių ir minėjimų ciklas, apimantis tiek išganymo paslaptį pagal tam tikrą liturginį laiką, tiek tuos šventuosius, kurie pasižymi visuotinumu ir dėl to visur privalomi minėti. Jame t. p. nurodomi Mišių pasirinkimo ir Liturginių valandų dėmenys, pateikiamos kitos liturginės nuorodos. Liturginių dienų pirmavimas nustatomas pagal 1969 sudarytą pirmavimo lentelę. Šventuosius įprasta minėti jų mirties dieną. Daliniai liturginiai kalendoriai apima daugiau vietinės reikšmės iškilmes, šventes ir minėjimus, jie derinami su visuotiniu liturginiu kalendoriumi, juos sudaro bažnytinė vyresnybė, tvirtina Apaštalų Sostas. Gali būti skirti vienai vyskupijai, vienuolijai arba bažnytinei provincijai. Lietuvos bažnytinei provincijai parengtas vienas bendras liturginis kalendorius (1980 patvirtintas Apaštalų Sosto), pagal kurį kasmet Lietuvos vyskupų konferencijos Liturginė komisija išleidžia metų liturginį kalendorių.
Liturginis kalendorius pradėjo formuotis ankstyvojoje krikščionybėje 3 a., prasidėjus kasmetiniams kankinių minėjimams. Seniausi krikščionių kalendoriai vadinami Depositio martyrum (354). Ilgainiui gausiai įvedus įvairių švenčių, aštuondienių bei vigilijų, sekmadienis prarado pirminę reikšmę. Vatikano II susirinkime (1962–65) nutarta sumažinti bendrą šventųjų švenčių skaičių, daugelį jų paliekant švęsti kraštų Bažnyčioms, sekmadienį paversti pirmine ir svarbiausia švente. Vykdydamas šiuos susirinkimo nutarimus popiežius Paulius VI paskelbė apaštalinį raštą Mysterii paschalis (1969), kuriuo patvirtintos bendrosios liturginių metų taisyklės ir naujas visuotinis Romos kalendorius (įsigaliojo 1970 01 01).
2245